Holokaustas Lietuvoje

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsniai:

3.Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.

4.Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas; visų formų vergija ir prekyba vergais yra draudžiama.

5.Niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Šaltinis: cnn.com

Dr. Arūnas Bubnys

TRUMPA HOLOKAUSTO LIETUVOJE ISTORIJA, ISTORIOGRAFIJA IR BIBLIOGRAFIJA

Užsienio šalių ir Lietuvos istoriografija paprastai nurodo šiuos holokausto Lietuvoje laikotarpius:

1. 1941 m. birželio pabaiga–1941 m. lapkritis. Šį laikotarpį galima padalyti į du smulkesnius periodus:

a) 1941 m. birželio pabaiga–liepos vidurys,

b) 1941 m. liepos pabaiga–lapkritis,

2. 1941 m. gruodis–1943 m. kovas,

3. 1943 m. balandis–1944 m. liepa.

Toliau trumpai apžvelgiami svarbiausi kiekvieno etapo įvykiai ir pateikiami apibendrinantys žydų genocido rezultatai.

PIRMASIS LAIKOTARPIS (1941 m. birželio pabaiga–1941 m. lapkritis)

Data	Įvykis
1941 06–1941 11	Pirmasis žydų genocido Lietuvoje laikotarpis. Tai pats baisiausias ir tragiškiausias genocido tarpsnis, kurio metu nužudyta apie 80 proc. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų.
1941 06 24	Pirmosios žydų žudynės Lietuvoje. Jas vykdė Tilžės gestapo ir Klaipėdos policininkų būrys 1941 m. birželio 24 d. Gargžduose. Jų metu sušaudytas 201 žmogus.
1941 06 24–1941 08	Tilžės gestapo operatyvinis būrys Lietuvos ir Vokietijos pasienio ruože nužudė 5502 žmones, kurių dauguma buvo žydų tautybės.
1941 06 25	SS brigadefiurerio Walterio Stahleckerio vadovaujama vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinė grupė A su priešakiniais vermachto daliniais pasiekė Kauną ir įkūrė čia savo štabą. W. Stahleckeris ėmė organizuoti žydų ir komunistų naikinimo akcijas.
1941 06 28	Nuginkluoti Kaune veikę lietuvių sukilėlių (partizanų) būriai, įkurtas Tautos darbo apsaugos (TDA) batalionas. Kartu su vokiečių gestapininkais TDA batalionas (dažniausiai jo 3-ioji kuopa) pradėjo vykdyti sistemingas masines žydų žudynes Kauno fortuose ir provincijoje.
1941 07 02	SS štandartenfiurerio Karlo Jägerio vadovaujamas 3/A operatyvinis būrys perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje.
1941 07 04	Kauno VII forte 3/A operatyvinio būrio vado K. Jägerio įsakymu sušaudyti 463 žydai.
1941 07 06	Kauno VII forte 3/A operatyvinio būrio vado K. Jägerio įsakymu sušaudyta 2514 žydų.
1941 07 10–1941 08 15	Kauno geto steigimas.
1941 07 10	Įsakymas steigti Kauno getą. Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis ir Kauno miesto burmistras Kazimieras Palčiauskas išleido įsakymą steigti Kauno getą.
1941 08	Kauno žydų žudynės Kauno IV forte.
1941 08 05	Nustojo veikti Lietuvos laikinoji vyriausybė.
1941 08 09	Vilniaus sritis perėjo 3/A operatyvinio būrio žinion.
1941 08 15	Iki šios datos visi Kauno žydai privalėjo persikelti į Vilijampolėje steigiamą getą. Nepaklususiems įsakymui buvo grasinama areštu. Getas aptvertas spygliuota viela. Jo komendantu tapo Fritzas Jordanas, Seniūnų tarybos pirmininku – Elchananas Elkesas. Suformuota geto žydų policija, kurios viršininku paskirtas Michailas Kopelmanas.
1941 09–1941 11	Kaune suorganizuotas majoro Antano Impulevičiaus vadovaujamas 2-asis (vėliau pavadintas 12-uoju) lietuvių policijos batalionas, vykdęs masines žydų žudynes Baltarusijoje 1941 m. rudenį.
1941 09 06	Vilniaus geto kūrimas. Getas pradėtas kurti miesto komisaro Hanso Hingsto iniciatyva pirmosiomis 1941 m. rugsėjo dienomis. Praktiniai organizavimo darbai pavesti H. Hingsto adjutantui ir referentui žydų reikalams Franzui Mureriui. Jis kartu su Vilniaus miesto burmistru Karoliu Dabulevičiumi parinko getui vietą senamiestyje. 1941 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus žydai policijos buvo perkelti į getą. Dar iki įsteigiant getą vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys Paneriuose nužudė keliolika tūkstančių Vilniaus žydų. Gete Nr. 1 (Didžiajame) buvo apgyvendinta apie 30 tūkst., o gete Nr. 2 (Mažajame) – 9–11 tūkst. žydų.
1941 10	Žydų žudynės Kauno IX forte.
1941 10	Po kelių 1941 m. spalio mėn. įvykdytų akcijų Vilniaus mažasis getas buvo likviduotas. Visi jo gyventojai nužudyti Paneriuose.
1941 10 29	Didžiausia Kauno žydų žudynių akcija. Žudynių išvakarėse gestapininkai Kauno gete mirčiai atrinko apie 10 tūkst. žydų. Sušaudyti atrinktos daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni asmenys, seneliai ir ligoniai. 1941 m. spalio 29 d. pasmerktieji iš Kauno geto buvo išvaryti į IX fortą ir ten sušaudyti iš anksto iškastuose didžiuliuose grioviuose. Žudynės vyko visą dieną ir baigėsi temstant. Daugiausia šaudė TDA bataliono 3-ioji kuopa ir apie 20 vokiečių gestapininkų. Pasak K. Jägerio raporto, 1941 m. spalio 29 d. IX forte nužudyta 9200 žydų: 2007 vyrai, 2920 moterų ir 4273 vaikai. Šias žudynes K. Jägeris ciniškai pavadino „geto valymu nuo nereikalingų žydų“.

ANTRASIS LAIKOTARPIS (1941 m. gruodis-1943 m. kovas)

Data	Įvykis
1941 12–1943 03	„Stabilizacijos laikotarpis“, kurio metu masinių žydų žudynių nevyko. Šiuo tarpsniu naciai siekė žydų darbo jėgą maksimaliai panaudoti vokiečių karo ekonomikos tikslams.
1941 10 02	Šiaulių sritis perėjo 3/A operatyvinio būrio žinion.
1943 02	„Stabilizacijos laikotarpis“ baigėsi. 1943 m. vasario mėn. nacių administracija nusprendė likviduoti getus. Pirmiausia tai buvo padaryta prie Lietuvos generalinės srities prijungtose Svyrių ir Ašmenos apskrityse. 1943 m. kovo mėn. likviduoti Švenčionių, Mikailiškių, Ašmenos ir Salų getai. Apie 3 tūkst. šių getų kalinių perkelti į Vilniaus getą, o kitiems pasakyta, kad bus vežami į Kauno getą. 1943 m. balandžio 5 d. traukinys su Rytų Lietuvos miestelių žydais sustojo Paneriuose. Žydai buvo išlaipinti ir sušaudyti Panerių miškelyje. Žydus šaudant dalyvavo ir lietuvių policininkų. Iš viso nužudyta 4–5 tūkst. žydų. Tik nedaugeliui pavyko pabėgti ir grįžti į Vilniaus getą.
1943 03 26	Kauno gete atnaujintos žydų žudynės. Tą dieną įvykdyta žiauri vaikų atėmimo akcija, kuriai vadovavo oberfiureris Wilhelmas Fuchsas ir oberšarfiureris Bruno Kittelis. Į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai vaikščiodami po namus atiminėjo iš motinų vaikus ir mėtė juos į autobusus, pasipriešinusias motinas mušė šautuvų buožėmis ir siundė šunimis. Per dvi dienas surinkta apie 1,7 tūkst. vaikų ir senelių, suimta 130 geto policininkų. Kitą dieną (1944 m. kovo 27 d.) suimtieji (tarp jų ir 34 žydų policininkai) sušaudyti IX forte.

TREČIASIS LAIKOTARPIS (1943 m. balandis-1944 m. liepa)

Data	Įvykis
1943 04–1944 07	Šiuo laikotarpiu Vilniaus apygardoje sustiprėjo sovietinių partizanų judėjimas. Iš getų pabėgę žydai stodavo į partizanų būrius. Tai paskatino nacių administraciją likviduoti Vilniaus apygardos getus ir darbo stovyklas. Atnaujintos žudynių.
1943 06 21	1943 m. birželio 21 d. Heinrichas Himmleris įsakė likviduoti visus Ostlando teritorijoje esančius getus. Darbingi žydai turėjo būti perkelti į SS valdomas koncentracijos stovyklas.
1943 07	Likviduotos Vilniaus getui pavaldžios žydų darbo stovyklos Kenoje ir Bezdonyse. Vokiečių gestapininkai ir lietuvių policininkai sušaudė 500–600 jose dirbusių žydų.
1943 09 23–24	Likviduotas Vilniaus getas. Visi geto kaliniai buvo padalyti į dvi grupes. Darbingi vyrai ir moterys (apie 11 tūkst.) išsiųsti į Estijos ir Latvijos koncentracijos stovyklas, o seniai, moterys ir vaikai (apie 3,5 tūkst.) išvežti sunaikinti į koncentracijos stovyklas Lenkijoje. Vokiečių saugumo policijos ir SD duomenimis, iki likviduojant Vilniaus getą Vilniaus srityje buvo kalinami 24 108 žydai. Iš maždaug 58 tūkst. Vilniaus žydų nacių okupacijos pabaigos sulaukė vos 2–3 tūkst. Apie trečdalis išlikusių žydų buvo bėgliai iš geto, dauguma jų prisidėjo prie sovietinių partizanų.
1943 10 01	Šiaulių getą ėmė kontroliuoti SS. Getas tapo koncentracijos stovykla, kurios viršininku paskirtas SS hauptšarfiureris Hermanas Schleefas.
1943 11 05	Šiaulių gete buvo atrinkti vaikai ir nedarbingi asmenys. Akcijai vadovavo SS hauptšturmfiureris Ludwigas Försteris. Tą dieną iš Kauno atvykę esesininkai ir vlasovininkai gete sugaudė ir į Vokietijos koncentracijos stovyklas (manoma, kad į Osvencimą) išvežė 570 vaikų ir 260 senelių žydų. Kartu su suimtaisiais savo noru išvažiavo Žydų tarybos nariai B. Kartunas ir A. Kacas.
1944 07 08	Kauno geto likvidavimo pradžia.
1944 07 12	Pradėtas likviduoti Kauno getas. Gestapininkai ėmė padeginėti geto namus. Iš jų bėgantys žmonės buvo šaudomi. Sudeginti beveik visi gyvenamieji namai ir geto dirbtuvės. Šimtai žmonių žuvo liepsnose arba nuo kulkų. Iš viso iš Kauno geto 6–7 tūkst. žmonių buvo išvežta, apie 1 tūkst. nužudyta jį likviduojant ir 300–400 žydų išsigelbėjo.
1944 07 19	Kauno geto moterys ir vaikai išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1944 m. liepos 19 d. ten nuvežta 1208 moterys ir vaikai.
1944 07 26	Kauno ir Šiaulių žydai vežami iš Štuthofo į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Į Osvencimą atvežti 1893 Kauno ir Šiaulių getų žydai (801 moteris, 546 mergaitės ir 546 berniukai). Mažai kam čia pavyko išgyventi ir sulaukti išlaisvinimo. Yra žinių, jog iš 30 tūkst. Kauno geto kalinių karo pabaigos sulaukė tik apie 8 proc. (apie 2,4 tūkst.) žydų.
1945 05 02	Amerikiečių kariuomenė išlaisvino Dachau koncentracijos stovykloje likusius gyvus Kauno ir Šiaulių žydus.

plačiau>>

anarchija.lt

Holokausto pradžia Lietuvoje. Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) dokumentai

Broliai ir seserys lietuviai!

Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) propaganda LAF propaganda sukūrė „žydų kaltės“ mitą. Prie nacių vykdytų masinių žydų žudynių Kaune (Lietuvoje) smarkiai prisidėjo nacių šalininkai iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF). Vyravo nuomonė, kad žydai yra pavojingi, nes Lietuvoje siekia sukurti sovietinę valstybę. 1941-ųjų metų nuotraukoje pavaizduoti LAF nariai, varantys Lietuvos žydus. Šaltinis: Bildarchiv Preußischer Kulturbesitz

      Atėjo lemiama galutinio su žydais atsiskaitymo valanda. Lietuva turi būti išvaduota ne tik nuo azijatų bolševikų vergijos, bet ir nuo ilgamečio žydijos jungo.

       Lietuvių aktyvistų frontas visos lietuvių tautos vardu kuo iškilmingiausiai pareiškia:
     1. Senoji Vytauto didžiojo laikais suteikta Lietuvoje prieglaudos teisė žydams yra visiškai ir galutinai atšaukiama.
      2. Kiekvienas be išimties Lietuvos žydas šiuo yra įsakmiai įspėjamas nieko nedelsiant apleisti Lietuvos žemę.
     3. Visi tie žydai, kurie išskirtinai pasižymėjo Lietuvos valstybės išdavimo ir lietuvių tautiečių persekiojimo, kankinimo ar skriaudimo veiksmais, atskirai bus traukiami atsakomybėn ir užpelno tinkama bausmę. Jei paaiškėtų, kad lemiamą atsiskaitymo ir Lietuvos atgimimo valandą ypatingai nusikaltusieji žydai randa galimumų slaptomis kur pasprukti, visų dorųjų lietuvių bus pareiga imtis nuosavų priemonių tokiems žydams sulaikyti ir, svarbiam atvejui esant, bausmei įvykdyti.

       Naujoji Lietuvos valstybė bus atstatyta pačios lietuvių tautos narių jėgomis, darbu, širdimi ir išmintimi. Žydai iš jos pašalinami visiškai ir visiems laikams. Jei kuris nors iš jų išdrįstų tikėti naujojoje Lietuvoje vis dėlto susirasti šiokią tokią užuovėją, tegu jis jau šiandien sužino neatšaukiamą sprendimą žydams: naujai atsistačiusioje Lietuvoje nė vienas žydas neturės nei pilietinių teisių, nei pragyvenimo galimumų. Tuo būdu bus atitaisytos praeities klaidos ir žydų niekšybės. Tuo būdu bus padėti stiprūs pagrindai mūsų arijų tautos laimingai ateičiai ir kūrybai.

       Tad visi ruoškimės į kovą ir pergalę – už lietuvių tautos laisvę, už lietuvių tautos apsivalymą, už nepriklausomą Lietuvos valstybę, už skaidrią ir laimingą ateitį.

       Lietuvių aktyvistų frontas plačiau>>

Arūnas Bubnys

Vokiečių ir lietuvių saugumo policija (1941-1944)

Vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinių būrių pranešimai rodo, kad 1941 m. birželio pabaigoje vokiečių karo lauko komendantūros įsakymu lietuvių policija ir karinės formuotės buvo perimtos vokiečių žinion ir naudojamos gyventojų represijoms vykdyti. Suėmimai Vilniuje prasidėjo 1941 m. birželio 26 d., o pogromai - liepos 4- 5 d. 1941 m. liepos 13 d. pranešime apie įvykius Sovietų Sąjungoje (Ereignismeldung UdSSR Nr.21) rašoma, jog po to, kai lietuvių tvarkos tarnyba buvo perduota operatyvinio būrio dispozicijon, jai buvo pavesta dalyvauti likviduojant žydus. Buvo atrinkta 150 lietuvių tarnautojų, kurie turėjo suiminėti žydus ir uždaryti juos koncentracijos stovykloje "ypatingam apdorojimui", t. y. nužudymui. Šis darbas esą jau prasidėjęs ir kasdien yra likviduojama po 500 žydų bei sabotuotojų. Nužudytųjų pinigai ir vertingi daiktai perimami reicho nuosavybėn. Suimtieji pradedami gabenti į 7 km nuo Vilniaus esantį Panerių pušyną ir šaudomi dar sovietmiečio laikais iškastose didžiulėse duobėse. Ten buvo planuojama įrengti kuro bazę. Pirmą kartą žmonės Paneriuose buvo sušaudyti 1941 m. liepos 11 d. Tuomet iš Lukiškių kalėjimo buvo atvesta ir sušaudyta 348 žmonės (žydai ir sovietų karo belaisviai).

Pirmą kartą dokumentuose Vilniaus ypatingojo būrio vardas (vok. Sonderkommando) aptinkamas 1941 m. liepos 15 d. Dokumentuose kalbama apie šovinių išdavimą ypatingojo būrio reikmėms. Pagal ypatingojo būrio (toliau - YB) narių parodymus, duotus sovietų saugumui, lietuvių rezervo policijos būrys steigėsi pirmomis karo dienomis. Tuomet būryje buvo apie 100 žmonių, vilkėjusių civilius drabužius. Pirmieji būrio organizatoriai buvo j. ltn. Jakubka ir Butkus. Paskui būriui vadovauti ėmė karininkas Juozas Šidlauskas (nuo 1941 m. liepos 23 d.). Būrio nariams buvo išduoti rusiški šautuvai ir balti raiščiai. YB iš pradžių bazavosi dabartiniuose Vidaus reikalų ministerijos rūmuose (Šventaragio g.). Būrio nariai buvo naudojami sargyboms ir žydams varyti iš butų į getą.

1941 m. vasarą YB persikėlė į Vilniaus g. 12. Dauguma jo narių turėjo butus mieste. Lapkričio mėn. J. Šidlauskas iš būrio vado pareigų buvo atleistas ir jo vieton buvo paskirtas leitenantas Balys Norvaiša, o pavaduotoju tapo leitenantas Balys Lukošius. Šiuo laikotarpiu būrio narių skaičius buvo sumažintas ir svyravo nuo 40 iki 50. Iš pradžių stojant į būrį jokių pasižadėjimų rašyti nereikėjo, o persikėlus į Vilniaus gatvę jau buvo reikalaujama rašyti pasižadėjimus dėl sutikimo tarnauti būryje ir griežtai saugoti paslaptis. Už paslapčių pagarsinimą buvo grasinama karo lauko teismu ir sušaudymu. Už tarnybą YB buvo mokama keliasdešimt markių ir maisto produktais.

1942 m. rudenį YB būstinė iš Vilniaus gatvės persikėlė į gestapo rūmus Gedimino g. 36 (pokario metais čia buvo nuolatinė sovietinio saugumo rezidencija). 1943 m. pabaigoje B. Norvaiša ir B. Lukošius perėjo tarnauti į savisaugos batalioną ir būrio vadu tapo viršila Jonas Tumas. Kai kurie būrio nariai iš pradžių vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformas, o 1942 m. jie buvo aprengti žaliomis SD uniformomis su svastikos ženklu ir kaukole ant kepurės. Jiems taip pat buvo išdalyti tarnybiniai SD pažymėjimai. Daugumą būrio narių sudarė lietuviai, tačiau buvo keletas rusų ir lenkų. YB buvo pavaldus tik vokiečių saugumo policijai ir vykdė jos pareigūnų nurodymus.

YB buvo sukurtas specialiai žmonėms žudyti ir šį “darbą” dirbo per visą savo egzistavimo laiką. Daugiausia žmonių šis būrys sušaudė 1941 m. Tuomet vos ne kasdien YB vykdavo į Panerius šaudyti. Aukos į Panerius būdavo atvaromos pėsčiomis, vežamos sunkvežimiais, o kartais ir traukiniais. Pasmerktieji buvo atgabenami iš Lukiškių kalėjimo, Vilniaus geto ir kitų Rytų Lietuvos kalinimo vietų. Šaudyti važiuodavo 20- 30 YB vyrų. Vieni šaudydavo, kiti eidavo sargybą arba atvesdavo žmones prie duobių. Šaudymo vieta Paneriuose buvo aptverta spygliuotąja viela ir vadinama baze. Slaptai stebėjęs ir dienoraštyje fiksavęs Panerių žudynes žurnalistas Kazimierzas Sakowiczius pažymėjo, jog 1941 m. liepos mėn. buvo šaudoma 17 dienų po 250-300 žmonių. Iš viso tą mėnesį buvo sušaudyta apie 5 tūkst. žmonių. Rugpjūčio mėn. buvo šaudyta 10 dienų ir nužudyta apie 2 tūkst. žmonių.

YB žudė ne tik Paneriuose, bet ir kitose Rytų Lietuvos vietose: Nemenčinėje (403 žm.), Naujojoje Vilnioje (1159 žm.), Varėnoje (1767 žm.), Jašiūnuose (575 žm.), Eišiškėse (3446 žm.), Trakuose (1146 žm.), Semeliškėse (962 žm.), Švenčionyse (3726 žm.). Nuo 1941 m. rugsėjo 1 iki lapkričio 25 d. YB Paneriuose sušaudė 18 898 žmones, o kitose Vilniaus apygardos vietose - 13 501 žmogų. Absoliučią 1941 m. sušaudytų žmonių daugumą sudarė žydai, taip pat buvo ne žydų tautybės komunistų ir sovietų karo belaisvių.

YB taip pat saugojo gestapo rūmus bei vidaus kalėjimą Gedimino gatvėje ir Panerių bazę. Bazės apsaugai buvo skiriama 10- 12 būrio narių, kurie ištisą parą nuo pašalinių saugodavo egzekucijų vietą. Sargybos pamainas skirstydavo viršila J. Tumas. Kai 1943 m. pavasarį nacistai uždarė Vilniaus vienuolynus ir konfiskavo jų turtą, YB nariai ėjo sargybą prie vienuolynų, kol vokiečiai išsivežė konfiskuotą turtą.

Kai buvo šaudomos ypač gausios žmonių kolonos, būriui talkininkaudavo vokiečių ir lietuvių policijos batalionų kariai, kurie dažniausiai padėdavo varyti pasmerktųjų kolonas ir stovėdavo apsaugos žiede. Kaip atrodydavo pačios žudynės? Štai vieno iš YB nario parodymai:

"Atvarytus vyrus suvarėme į vieną duobę, nes į duobę buvo iškastas įėjimas. Ten, duobėje, jie buvo saugomi prieš šaudymą. Paskiau jie buvo imami ir grupėmis varomi į kitą duobę, kur juos šaudydavo. Kuomet pasmerktieji buvo suvaryti į duobę, tai Vaisas davė jiems nurodymą atiduoti visas brangenybes, laikrodžius, žiedus. Jie dėdavo į vieną vietą, ir po to Vaisas pasiimdavo. Šaudymui imdavo po 10 vyrų, juos nuvarydavo į kitą duobę [...]. Ta duobė buvo labai didelė ir jos kraštuose buvo iškasti grioviai jos betonavimui. Tuose grioviuose ir šaudė. Prieš šaudymą pasmerktieji turėdavo nusirengti visiškai nuogai ir paskiau juos statydavo ant griovio krašto veidais į duobę. Už jų nugarų, maždaug 5 metrų atstume, išsirikiuodavo "ypatingo būrio" dalyviai ir iš šautuvų šaudydavo. Būrio dalyvių išsirikiuodavo tiek, kiek būdavo pasmerktųjų. Kiekvienas būrio dalyvis turėjo nušauti po vieną žmogų. Po šūvių pasmerktieji nuvirsdavo į griovį. Po to statydavo kitus pasmerktuosius. Taip buvo daroma, iki kol nebuvo visi sušaudyti.

[...] Ypatingai aktyvūs šaudymo dalyviai buvo Golcas, Grikštas, Germanavičius, Jakštas, Januškevičius, Livčinas, Dieninis, Kliukas, Cibulskis. Jie labai aktyviai šaudė, jautė lyg kokį ir malonumą ir stengėsi gauti degtinės, nes po šaudymo duodavo degtinės. Be to, po šaudymo būrio dalyviai plėšė sušaudytųjų turtą, jį pardavinėdavo ir paskiau girtuokliaudavo".

Būdavo atvejų, kai šaudymus fotografuodavo vokiečiai. Ne vokiečiams fotografuoti buvo griežtai draudžiama.

1943 m. rudenį gestapas ėmė ruoštis naikinti masinių žudynių pėdsakus. Buvo iškasta nauja aštuonių metrų gylio duobė, kurią apdengė stogu ir viduje įrengė gultus bei virtuvę. 1943 m. pabaigoje Vilniaus gestapo sekretoriaus Faulhaberio vadovaujami sargybiniai čia atvežė apie 80 žydų ir sovietų karo belaisvių. Jie buvo apgyvendinti duobėje ir privalėjo atlikti "specialų valstybinės svarbos darbą" - deginti sušaudytųjų lavonus. Belaisviai atkasinėjo lavonus ir juos klodavo į specialiai paruoštus piramidės formos 4,5 metro aukščio laužus. Tokiame lauže buvo sudeginama keli tūkstančiai lavonų. Minėtoje grupėje dirbusio Matvejaus Zaidelio liudijimu, nuo 1943 m. gruodžio mėn. iki 1944 m. balandžio 15 d. devyniolikoje laužų buvo sudeginta 56 000 lavonų, o kito grupės nario Abraomo Bliazerio teigimu - 68 000 lavonų. 1944 m. balandžio 15-osios naktį trylikai lavonų degintojų pavyko pabėgti iš Panerių. Vienuolika bėglių vėliau prisidėjo prie sovietinių partizanų Rūdninkų girioje.

Artėjant frontui, 1944 m. liepos pradžioje YB buvo išvežtas į Kauną ir apgyvendintas IX forte. Čia atvyko ir M. Weissas. YB nariai ėjo sargybą, o traukdamiesi iš Kauno dar spėjo sušaudyti apie 100 IX forto kalinių. Po to YB išvyko į Tilžę. Čia būrys buvo įlaipintas į traukinį ir nuvežtas į Štuthofą. Netrukus YB gavo užduotį nuvežti traukiniu į Torunę apie 1200 žydžių, o vėliau jas lydėti į specialiai paruoštą stovyklą. Ten YB išbuvo iki 1945 m. balandžio pradžios, kol vėl gavo užduotį varyti žydžių koloną Bidgoščiaus (vok. Brombergo) link. Priartėjus fronto linijai, pirmiausia pasišalino M. Weissas, o paskui išsilakstė ir kiti būrio nariai. Varomos žydės liko gyvos. Dalis YB narių traukėsi toliau į Vokietiją, kiti liko Raudonosios armijos užimtoje zonoje. Taip baigėsi ypatingojo būrio istorija.

Koks gi tolesnis YB narių likimas? Dauguma aktyvių YB žudikų už padarytus nusikaltimus susilaukė pelnyto atpildo, nors juos baudė ne Lietuvos valdžia. 1945 m. sausio 29 d. SSRS Aukščiausiojo Teismo karinės kolegijos išvažiuojamoji sesija mirties bausme nuteisė dešimt buvusių YB narių: Joną Oželį-Kazlauską, Juozą Macį, Stasį Ukriną, Miką Bogotkevičių, Povilą Vaitulionį, Joną Dvilainį, Vladą Mandeiką, Borisą Baltūsį, Juozą Augustą, Joną Norkevičių.

Iš viso ligi šiol įvairiomis bausmėmis sovietų ir Lenkijos valdžia yra nubaudusi 20 buvusių YB narių. Kiti Vilniaus YB nariai mirė arba žuvo pokario metais, treti tebegyvena įvairiose pasaulio šalyse. plačiau>>

pijus.atspace.com / Arūnas Bubnys.

Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje

Holokaustas Lietuvos provincijoje iki šiol tebėra vienas mažiausiai tyrinėtų žydų genocido aspektų Lietuvos ir užsienio šalių istoriografijoje. Daugiausia buvo tyrinėjama bendroji holokausto istorija, Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenių žūtis, vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinių būrių ir ypatingųjų būrių nusikalstama veikla Baltijos šalyse, lietuvių savivaldos kolaboravimas su naciais holokausto metu (ypač tai pasakytina apie lietuvių sovietinę ir Izraelio istoriografiją). Šio darbo tikslas – išnagrinėti provincijos žydų sunaikinimo procesą, atskleisti svarbiausius šio proceso etapus, bruožus ir rezultatus.

ĮVADAS

Darbe stengtasi panaudoti visus autoriui prieinamus archyvinius šaltinius ir literatūrą. Daugiausia remtasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) ir Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau – LYA) fondais. Nagrinėjamai temai ypač svarbūs kai kurie apskričių viršininkų fondai (pvz., Kauno miesto ir apskrities viršininko f. R-1534). Šiame fonde yra išlikusių nacių okupacijos laikotarpio dokumentų apie žydų teisinį diskriminavimą, jų turto atėmimą ir panaudojimą, apskrityje ir valsčiuose gyvenusių žydų statistiką ir kt. Dokumentų apie fizinį žydų sunaikinimą išlikę nedaug. Nagrinėjamai temai labai svarbūs ir LCVA saugomi vokiečių bei lietuvių policijos įstaigų fondai. Tarp jų išskirtini Kauno miesto komendantūros (f. R-1444) ir Pavienės policijos tarnybos ryšių karininko prie tvarkos policijos vado Lietuvoje (f. R-683) fondai. Juose saugomi įsakymai lietuvių policijos batalionams (tarp jų ir žydų žudynėse „pasižymėjusiam“ Kauno Tautos darbo apsaugos (toliau – TDA) batalionui) bei Policijos departamento direktoriaus Vytauto Reivyčio susirašinėjimas su apskričių policijos vadais dėl žydų sulaikymo ir sutelkimo akcijos 1941 m. rugpjūčio mėn.

Žydų suėmimai Naciams užėmus Lietuvos SSR, lietuvių policijos (tautinio darbo apsaugos) batalionai, kolaboravę su fašistais, tuojau ėmėsi „ypatingų priemonių“ susidoroti su žydais. Rytų frontas, Lietuva, 1941 m. liepa. Šaltinis: Deutsches Bundesarchiv

LYA itin svarbus yra 58-as apyrašas. Čia saugoma keli šimtai baudžiamųjų bylų asmenų, kurie pokario metais sovietų valdžios buvo nuteisti už kolaboravimą su naciais ir dalyvavimą žydų žudynėse. Nors šiose bylose yra netikslumų, nutylėjimų arba prievarta išgautų prisipažinimų, vis dėlto lyginant kelių ar keliolikos asmenų parodymus apie tuos pačius įvykius galima atkurti daugmaž tikrą įvykių vaizdą. Minėtose bylose taip pat pasitaiko nacių okupaciją išgyvenusių žydų liudijimų, holokauste nedalyvavusių „stebėtojų“ parodymų. Holokausto tyrimams svarbūs ir kiti LYA fondai ir apyrašai (pvz., f. K-1, ap. 15, KGB rajonų skyrių bylos, f. 3377, ap. 55, už kolaboravimą su naciais ir žydų šaudymą nuteistų asmenų tardymo protokolų rinkiniai). LYA bylose atsiskleidžia žydų genocido procesas įvairiose Lietuvos vietovėse. Archyvinės medžiagos gausumas suteikia galimybę iš esmės rekonstruoti holokausto eigą visose Lietuvos apskrityse. Iki šiol ši medžiaga istorikų buvo reliatyviai nedaug panaudota tiriant holokaustą Lietuvoje.

Istorinės literatūros apie holokaustą Lietuvos provincijoje kol kas turime labai nedaug. Galima teigti, kad tyrimai šia linkme tik prasideda. Tarp išleistų darbų pirmiausia paminėtina dokumentų rinkinio „Masinės žudynės Lietuvoje“ 2-a dalis. Čia surinkti Lietuvos archyvų dokumentai apie komunistų, komjaunuolių, sovietinių aktyvistų ir žydų žudynes dvidešimtyje Lietuvos apskričių. Nors šis dokumentų rinkinys buvo išleistas dar 1973 m., tačiau ir šiandien tebėra vertingas holokausto tyrimų šaltinis. Kitas vertingas šaltinis – Valentino Brandišausko parengtas dokumentų rinkinys „1941 m. Birželio sukilimas“. Jame yra nemažai informacijos apie lietuvių sukilėlių ir partizanų veiksmus Lietuvos provincijoje, vietinių Lietuvos valdžios įstaigų požiūrį į žydus ir elgesį su jais pirmomis nacių okupacijos savaitėmis. Neseniai Alfonso Eidinto išleistoje knygoje „Lietuvos žydų žudynių byla“ yra skyrelis ir apie žydų žudynes Lietuvos provincijoje. Mokslinių straipsnių apie holokaustą provincijoje yra parašę istorikai šio straipsnio autorius, Stanislovas Buchaveckas, Alfredas Rukšėnas, Rūta Puišytė. Tarp užsienio autorių darbų paminėtini Vokietijos istorikų Joachimo Tauberio, Jürgeno Matthäuso ir Christopho Dieckmanno straipsniai apie Tilžės gestapo operatyvinio būrio vykdytas žydų žudynes Gargžduose, Kretingoje bei kituose Lietuvos ir Vokietijos pasienio miesteliuose.

Vis dėlto holokaustas Lietuvos provincijoje iš esmės tebelieka „balta dėme“ Lietuvos istoriografijoje. Iki šiol neturime sintetinio mokslinio darbo, kuriame būtų išnagrinėtas žydų genocidas ne atskirose Lietuvos vietovėse, bet visose apskrityse (jų 1941 m. Lietuvoje buvo 22). Terminu „provincija“ šiame straipsnyje yra vadinamos Lietuvos apskritys, išskyrus didžiuosius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną, Šiaulius ir Panevėžį.

ŽYDŲ PERSEKIOJIMAS IR ŽUDYMAS KAUNO APSKRITYJE

Kauno apskritis užima bene centrinę vietą Lietuvos žydų genocido (holokausto) istorijoje. Kaunas buvo nacių okupuotos Lietuvos administracinis ir politinis centras. Būtent Kauno mieste ir apskrityje pirmiausia būdavo pradedamos vykdyti nacių okupacinės politikos priemonės (taip pat ir žydų atžvilgiu). Dėl to Kauno apskritį su išlygomis galima laikyti visos Lietuvos provincijos žydų persekiojimo ir žudymo modeliu. Kauno apskritį nacių okupacijos metu sudarė 16 valsčių. Beveik visuose valsčių centruose (išskyrus Raudondvarį, Aukštąją Panemunę, Lapes ir Pakuonį) gyveno gana didelės žydų bendruomenės. Visos jos buvo sunaikintos iki 1941 m. rugsėjo mėn. pradžios.

Naciams okupavus Lietuvą (Kauno apskritis užimta per tris pirmas karo dienas), prasidėjo pasilikusių komunistų, komjaunuolių ir sovietinių pareigūnų persekiojimas (areštai, mušimas, šaudymas). Pirmosiomis okupacijos savaitėmis, maždaug iki 1941 m. rugpjūčio mėn., Kauno apskrityje žydai dažniausiai buvo persekiojami ne dėl rasinių-tautinių motyvų (dėl to, kad jie buvo žydai), bet dėl politinių priežasčių – kaip buvusio sovietų okupacinio režimo bendradarbiai ir šalininkai. Tuo metu labiausiai nukentėjo buvę žydų tautybės komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai pareigūnai ir aktyvistai, dažniausiai vyrai. Visuotinis žydų persekiojimas Kauno apskrityje, kaip ir daugumoje kitų Lietuvos apskričių, prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn., įvedus Lietuvoje vokiečių civilinę valdžią. Kauno apygardos (ją sudarė Alytaus, Kauno, Kėdainių, Lazdijų, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio apskritys) komisaru liepos pabaigoje buvo paskirtas SA oberfiureris Arnoldas Lentzenas. Neoficialiais Statistikos valdybos duomenimis, 1941 m. sausio 1 d. Kauno apskrityje gyveno 83 161 (86,91 proc.) lietuvis ir 4363 (4,56 proc.) žydai.

Lietuvių rankomis padegtos sinagogos Baltijos šalių gyventojai buvo ypač įsiutę ant „žydų nusikaltėlių“. Buvo manoma, kad žydai į GPU rankas atidavė daugybę nekaltų aukų, žudė ir degino. Nuotraukoje fašistinės Vokietijos vermachto kareiviai ir vietiniai gyventojai stebi padegtą sinagogą. 1941 m. birželis. Šaltinis: Deutsches Bundesarchiv

Kaip žinoma, masinės žydų žudynės Kaune prasidėjo jau 1941 m. birželio pabaigoje. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD 3-iojo operatyvinio būrio vado Karlo Jägerio raportą (šis būrys nuo 1941 m. liepos 2 d. perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje), pirmosios didesnės žydų žudynės Kauno apskrityje buvo įvykdytos 1941 m. liepos 9 d. Vandžiogaloje. Tuomet sušaudyta 32 žydai, 2 žydės, 1 lietuvė, 2 lietuviai komunistai ir 1 rusas komunistas. Nacistinis „žydų klausimo sprendimas“ priklausė nuo vokiečių saugumo policijos ir SD, tačiau efektyviai ir greitai šį klausimą „išspręsti“ buvo neįmanoma be lietuvių administracijos (pirmiausia policijos ir vadinamųjų partizanų (baltaraiščių)) pagalbos. Kaip savo ataskaitoje rašė K. Jägeris, žydų sunaikinimas „galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hamanno, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis“.

Tačiau dar iki visuotinio išžudymo žydai buvo persekiojami kitais būdais. Pirmiausia siekta atimti iš jų pilietines ir žmogaus teises, atskirti juos nuo kitų tautybių gyventojų, vėliau sutelkti į getus ir laikinas izoliavimo stovyklas, konfiskuoti jų turtą ir pagaliau visiškai sunaikinti. Žydų klausimu vokiečių apygardų komisarai leisdavo atitinkamus potvarkius. Štai Kauno apygardos komisaras A. Lentzenas 1941 m. rugpjūčio 4 d. išleido skelbimą Nr. 3 Kauno apygardai. Pagal šį skelbimą karo metu iš miesto pabėgusiems žydams buvo uždrausta sugrįžti į Kauno apygardą. Visiems namų savininkams ir valdytojams griežtai uždrausta priimti gyventi grįžtančius žydus. Žydams taip pat uždrausta pardavinėti, keisti ar kitokiu būdu realizuoti jų turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Už skelbimo nuostatų nevykdymą pagrasinta griežčiausiomis bausmėmis. Taigi nacių okupacinei valdžiai iš pat pradžių rūpėjo suregistruoti ir pasigrobti žydų turtą. Kauno apskrities viršininkas 1941 m. rugpjūčio 6 d. išsiuntė raštą visiems apskrities valsčių viršaičiams. Jame įsakė iki rugpjūčio 13 d. pranešti, kiek žydai yra nesumokėję įvairių rūšių mokesčių (valstybinių, savivaldybinių ir kt.), kiek jie skolingi kitų tautybių asmenims, bankams, kooperatyvams ir pan., kokie valsčiuje yra išlikę nenacionalizuoti (sovietų valdžios) žydų turtai: namai, ūkiai, įvairios įmonės ir namų apyvokai nereikalingas turtas. Valsčių viršaičiai atitinkamą informaciją apskrities viršininkui pateikė. Netrukus jis pranešė valsčių viršaičiams, „kad pagal Kauno Apygardos komisaro nurodymus visas likęs valsčiaus ribose žydų turtas, inventorius ir kt. pereina valsčių viršaičių žinion, kurie rūpinasi tinkamu šio turto tvarkymu bei jo apsauga“.

Kartu su žydų turto registravimu ir konfiskavimu pradėta žydus telkti getuose ir laikinose stovyklose. 1941 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apskrities viršininkas Vaitiekus Bortkevičius davė nurodymus visiems valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams dėl žydų apgyvendinimo getuose iki 1941 m. rugpjūčio 15 d. Getus turėjo saugoti vadinamieji partizanai. Getuose gyvenantys vyriškos lyties 12–60 metų amžiaus žydai turėjo būti įtraukti į sąrašus pagal specialybes, o sąrašai perduoti valsčių savivaldybėms, policijos nuovadoms ir Kauno apskrities viršininkui. Pačiuose getuose tvarkai palaikyti iš žydų turėjo būti suorganizuota 5–15 asmenų policija, „apginkluota“ medinėmis kuokelėmis. Getuose taip pat turėjo būti išrinkti žydų komitetai (12 asmenų), kurie turėjo tvarkyti geto vidaus reikalus. Žydai getuose turėjo maitintis savo pačių lėšomis, sumažintomis normomis; jie neturėjo teisės gauti mėsos ir pieno gaminių, riebalų ir kiaušinių. Getui tenkantis maisto davinys turėjo būti perduodamas žydų komitetui, kuris rūpinosi jo paskirstymu. Už getų steigimą ir nustatytos tvarkos palaikymą atsakingais buvo paskirti valsčių viršaičiai ir valsčių policijos nuovadų viršininkai.

Pažymėtina, kad getai buvo įsteigti ne visuose Kauno apskrities valsčių centruose. Didesni getai įsteigti Darsūniškyje, Garliavoje, Jonavoje ir Vilkijoje. Paprastai getai buvo steigiami sinagogose ir šalia jų esančiuose žydų namuose. Po masinių žydų žudynių Kauno VII forte 1941 m. liepos mėn. nuo rugpjūčio vidurio prasidėjo masinės žydų žudynės Kauno apskrityje. Kaip minėta, iki to laiko dažniausiai buvo žudomi komunistine veikla arba palankumu sovietų valdžiai įtariami žydai, o nuo dabar prasideda visų žydų žudymas (vyrų, moterų ir vaikų), remiantis nacių rasine antisemitine ideologija. Taigi dabar prasideda tikrasis genocidas (holokaustas), žydų šaudymas pagal rasinę (tautinę) priklausomybę. Rugpjūčio viduryje žydus uždarius į getus, nacių valdžiai susidarė geresnės sąlygos masiškai juos žudyti. Kauno mieste žydai tuo metu jau buvo suvaryti į getą, ir dėl to nacių administracijai atsirado daugiau jėgų ir laiko „spręsti“ žydų klausimą Kauno ir kitose apskrityse.

Remdamasis vokiečių saugumo policijos ir SD nurodymais, Policijos departamento direktorius V. Reivytis 1941 m. rugpjūčio 16 d. nusiuntė Kauno apskrities policijos vadui slaptą aplinkraštį Nr. 3, kuriame rašė: „Gavus šį aplinkraštį, pastaboj nurodytose vietose tuojau sulaikyti visus žydų tautybės vyrus nuo 15 metų amžiaus ir tas moteris, kurios bolševikų okupacijos laikais pasižymėjo savo bolševikiška veikla arba dar ir dabar pasižymi tokia veikla ar įžūlumu. Sulaikytus asmenis surinkti prie magistralinių susisiekimo kelių ir tuoj specialiomis susisiekimo priemonėmis pranešti Policijos Departamentui. Pranešant tiksliai nurodyti, kokioje vietoje ir kiek yra sulaikytų ir surinktų šios rūšies žydų.

Reikia pasirūpinti, kad sulaikytieji būtų aprūpinti maistu ir tinkama apsauga, kuriai galima panaudoti pagalbinę policiją.

Šis aplinkraštis turi būti išpildytas per dvi paras nuo jo gavimo. Sulaikytus žydus saugoti, kol bus paimti ir išvežti į stovyklą“. Minėtas aplinkraštis buvo išsiuntinėtas ir kitų apskričių policijos vadams. Policijos nuovadų viršininkai Policijos departamentui pranešinėjo apie aplinkraščio vykdymo eigą. Žydų sutelkimo ir pasirengimo žudynėms procesas vyko labai sparčiai. Antai Babtuose buvo sulaikyti 34 žydai, jie buvo uždaryti ir saugomi sinagogoje.

Garliavoje iš viso sutelkta 73 žydų tautybės vyrai ir 46 moterys. Jie taip pat buvo uždaryti sinagogoje. Jonavoje iki 1941 m. rugpjūčio 17 d. sulaikyti 83 vyrai ir 20 moterų. Kruonio valsčiuje surinkti žydai buvo apgyvendinti Darsūniškio bažnytkaimyje. Šiame valsčiuje pasiliko apie 50 žydų tautybės senų moterų ir apie 30 vaikų iki 15 metų amžiaus. Petrašiūnų policijos nuovados veikimo rajone surinkti 54 žydai. Jie buvo uždaryti Petrašiūnų savivaldybės patalpose.

Vandžiogaloje sulaikytieji 30 žydų buvo išsiųsti į Babtus. Iš Vilkijos išvežta (kur, dokumentuose nenurodyta) 280 vyrų ir 120 moterų. Vilkijos sinagogoje dar buvo palikta 18 moterų. Čia taip pat buvo laikoma 21 Čekiškės žydė, 14 Veliuonos žydžių, 62 Seredžiaus žydės ir 14 žydų. Iš viso Vilkijos sinagogoje buvo uždaryta 129 žydai.

Zapyškio policijos nuovados daboklėje buvo saugomi 67 žydai: 29 Zapyškio, 2 Jankų ir 36 Paežerėlių.

Prieš nužudymą žydai buvo suregistruojami ir apiplėšiami kontribucijos būdu. 1941 m. rugpjūčio 21 d. Kauno apskrities viršininkas, remdamasis Kauno apygardos komisaro nurodymais, išsiuntė tokį įsakymą valsčių viršaičiams: „Apygardos komisaro pavedimu įsakau Tamstoms ne vėliau ligi VIII. 25 visus esančius valsčiaus ribose žydus (abiejų lyčių) apdėti ir išreikalauti šitokio dydžio kontribucijomis: nuo 1 ligi 10 žydų galvų – 1000 Rb, nuo 11–20 žydų galvų – 2000 Rb ir t. t.

Reikalavimas turi būti pateiktas žydų Komiteto vyriausiajam (balabosui) su įspėjimu, kad reikalaujamos kontribucijos per 24 val. nesumokėjus, kiekvienam iš jų gresia sušaudymo bausmė.

Lietuvių policininkas su svastika ant rankovės veda žydų grupę Sovietų fronte (Lietuvoje) lietuvių policininkas su žydų grupe pasiruošęs žygiuoti į nurodytą darbo vietą. Visi žydai ant krūtinės ir nugaros nešioja rasinės priklausomybės ženklą – „J“ raidę ant balto fono. Lietuva, Vilnius, 1941 m. liepos 1 d. Šaltinis: Deutsches Bundesarchiv

Išreikalautus pinigus įnešti į savivaldybės sąskaitą atskiron sąskaiton.

Šį įsakymą įvykdžius, pranešti man ne vėliau š. m. VIII. 26 tikslius šio darbo duomenis“.

Netrukus valsčių viršaičiai ėmė siųsti pranešimus apskrities viršininkui apie surinktas kontribucijas. Iš pranešimų matyti, kad 2945 Kauno apskrities žydai iki 1941 m. rugpjūčio 25 d. sumokėjo 298 100 rb kontribuciją.

1941 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apygardos komisaras A. Lentzenas paragino Kauno apskrities viršininką V. Bortkevičių greičiau baigti žydų surinkimą apskrityje ir nustatyti tikslų apskrityje esančių žydų skaičių.

Remdamasis apygardos komisaro įsakymu, Kauno apskrities viršininkas pavedė valsčių viršaičiams iki 1941 m. rugpjūčio 28 d. informuoti jį, kiek kiekvieno valsčiaus teritorijoje yra: 1) žydų vyrų 12–60 metų amžiaus, 2) žydų vyrų per 60 metų, 3) žydų moterų nuo 12 metų iki senatvės, 4) žydų vaikų (mergaičių ir berniukų) iki 12 metų ir 5) žydų iš viso. Į nurodomų vyrų skaičių įsakyta įtraukti ir tuos vyrus, kurie buvo jau prieš tai suimti, neatsižvelgiant į tai, iš kur jie yra atgabenti.

Vykdydami apskrities viršininko įsakymą, valsčių viršaičiai pateikė reikalaujamą informaciją. Tuo metu (1941 m. rugpjūčio 28 d.) žydų nebuvo tik Aukštosios Panemunės ir Lapių valsčiuose. 1941 m. rugpjūčio 28 d. duomenimis, Kauno apskrityje buvo 3220 žydų. Dauguma Raudondvario valsčiaus žydų 1941 m. rugpjūčio viduryje persikėlė į Vilijampolės getą. Ten pat buvo iškelti ir visi Lapių valsčiaus žydai (20 žmonių ).

1941 m. rugpjūčio 28 d. visoje Kauno apskrityje pradėtos vykdyti masinės žydų žudynės. Didžioji dalis ne tik Kauno apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje (išskyrus Vilniaus ir Šiaulių apygardas) įvykdytų žydų žudynių siejama su anksčiau minėtu SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno skrajojančiu (mobiliuoju) būriu (Rollkommando Hamann). Taigi, kas tas Hamannas ir jo vadovaujamas būrys? Nacių–sovietų karo išvakarėse buvo sukurtos vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės (Einsatzgruppen), kurios okupuotuose kraštuose privalėjo žudyti nacių priešus. Karo su sovietais išvakarėse naciai sukūrė keturias operatyvines grupes – A, B, C ir D. Operatyvinių grupių vadus tiesiogiai skirdavo Heinrichas Himmleris ir Reynhardas Heydrichas. Kiekvienai armijų grupei (Šiaurės, Centro ir Pietų) sukurta po vieną operatyvinę grupę. A grupė buvo priskirta Šiaurės armijų grupei, kuriai duotas uždavinys užimti Baltijos šalis ir Leningradą. A operatyvinę grupę sudarė 2-asis ir 3-iasis operatyviniai būriai (Einsatzkommandos) ir 1a bei 1b ypatingieji būriai (Sonderkommandos). A operatyvinei grupei iš pradžių vadovavo SS brigadefiureris Walteris Stahleckeris. Lietuvoje veikusiam A operatyvinės grupės 3-iajam būriui (toliau – 3/A) vadovavo SS štandartenfiureris K. Jägeris. Šiame operatyviniame būryje buvo per 120 narių, jie buvo suskirstyti į tris būrius (Züge). J. Hamannas buvo vieno būrio vadas ir K. Jägerio adjutantas. J. Hamannas žinomas kaip itin aršus antisemitas. Manoma, jog K. Jägeris su J. Hamannu į Kauną atvyko jau pirmomis vokiečių okupacijos dienomis ir pastarasis gavęs A operatyvinės grupės vado W. Stahleckerio užduotį suorganizuoti skrajojantį būrį masinėms žydų ir komunistų žudynėms. Šiems uždaviniams įvykdyti vokiečių saugumo policijos ir SD pajėgų nepakako. Dėl to 3/A operatyvinis būrys į pagalbą pasitelkė Kaune besikuriančio TDA bataliono kareivius. Taip jau susiklostė, jog masinėms žydų žudynėms dažniausiai buvo skiriama TDA bataliono 3-ioji kuopa. J. Hamanno skrajojantis būrys nebuvo nuolat veikiantis ir atskirą dislokacijos vietą turintis būrys. Paprastai jis buvo suformuojamas konkrečiai akcijai vykdyti iš kelių vokiečių gestapininkų ir kelių dešimčių TDA bataliono kareivių. Pats J. Hamannas dažnai netgi nevykdavo į žudymo akcijas provincijoje, jis tik paskirdavo užduotis TDA (vėliau pavadinto 1-uoju) bataliono karininkams (leitenantams Anatolijui Dagiui, Juozui Barzdai ir Broniui Norkui). Spėjama, jog iš vokiečių akcijose dažniausiai dalyvaudavo šie SS karininkai: hauptšarfiureriai Porstas, Stützas, Salzmannas, Mackas ir Planertas. J. Hamanno pavaduotoju buvo SS haupšturmfiureris Helmutas Rauca.

Į akciją vadinamasis skrajojantis būrys vykdavo tuomet, kai visi parengiamieji darbai būdavo atlikti: mirčiai pasmerkti žydai būdavo sutelkiami į vieną vietą, jų apsaugai pasitelkiama vietos policija ir „partizanai“, parenkama nuošalesnė žudynių vieta (dažniausiai miškuose arba atokiuose laukuose), iškasamos duobės. Žudyti į provinciją paprastai vykdavo paskirtieji 3-iosios kuopos kareiviai arba savanoriai. Į numatytą žudynių vietą lengvuoju automobiliu atvažiuodavo ir keli vokiečių gestapininkai. K. Jägerio 1941 m. gruodžio 1 d. raporte išvardytas ilgas sąrašas vietovių, kuriose esą Hamanno būrys kartu su lietuvių „partizanais“ įvykdė žydų žudynes. Remiantis turimais archyviniais duomenimis galima teigti, jog ne visose K. Jägerio raporte išvardytose vietovėse (ypač provincijoje) dalyvavo TDA policijos bataliono kareiviai. Galima spėti, jog nemažoje dalyje Lietuvos vietovių žydai buvo išžudyti vietos policijos ir „partizanų“ būrių, nedalyvaujant Hamanno skrajojančiam būriui.

PETRAŠIŪNAI

Nors Petrašiūnai buvo Kauno priemiestis, tačiau garsiajame K. Jägerio raporte jie pažymėti kaip atskira žydų žudynių vieta. Dėl to Petrašiūnų žydų žudynės čia priskiriamos prie Kauno apskrities, bet ne miesto žydų žudynių. Be to, Petrašiūnų žydų žudynės buvo įvykdytos tuo pačiu laiku kaip ir kitų Kauno apskrities miestelių žydų žudynės.

Pirmomis karo dienomis buvęs šaulys Vladimiras Nefiodovas suorganizavo sukilėlių būrį. Sukilėliai kelis kartus susikovė su besitraukiančiomis raudonarmiečių grupelėmis Petrašiūnų apylinkėse. V. Nefiodovo būrys veikė 1941 m. birželio 25–29 d., vėliau buvo išformuotas. Petrašiūnų sukilėliai nušovė 10 ir paėmė į nelaisvę 30 raudonarmiečių, sulaikė apie 50 besitraukiančių žydų vežimų ir juos pasiuntė Kauno komendantūros žinion.

Petrašiūnų žydai buvo sušaudyti greičiausiai 1941 m. rugpjūčio 30 d. Yra išlikęs Kauno apskrities viršininko V. Bortkevičiaus raštas, kuriame nurodyta, kad tą dieną karo belaisviai Petrašiūnuose užkasė sušaudytus žydus.

Žudynių dieną apie 40 TDA bataliono 3-iosios kuopos kareivių, vadovaujami leitenantų A. Dagio ir Broniaus Pauliukonio, dviem sunkvežimiais išvyko į Petrašiūnus. Akcijai vykdyti kareivių pavardes pagal sąrašą paskelbė viršila Z. Arlauskas.

Sunkvežimiai atvažiavo į netoli Petrašiūnų esančią krūmokšniais apaugusią žemumą. Joje buvo iškasti du keliolikos metrų ilgio grioviai. Į lauką jau buvo atvaryti žydų tautybės vyrai, moterys ir vaikai. Juos saugojo civiliškai apsirengę vietiniai ginkluoti vyrai. Pasmerktieji grupėmis buvo vedami prie duobių krašto ir statomi nugaromis į šaudytojus. Pagal ltn. A. Dagio ir viršilos Z. Arlausko komandas žydai buvo šaudomi vienu metu prie abiejų duobių. Šaudė 3-iosios kuopos kareiviai, o vietiniai saugojo žudynių vietą ir savo eilės laukiančias aukas. Pasibaigus žudynėms, savisaugininkai sunkvežimiais sugrįžo į Kauną.

Petrašiūnų žydų žudynėse vokiečių gestapininkai nedalyvavo. Pagal K. Jägerio raportą, Petrašiūnuose buvo nužudyti 125 žydai: 30 vyrų, 72 moterys ir 23 vaikai.

Toliau nagrinėsime žydų žudynių akcijas Kauno apskrities valsčiuose.

JONAVA

Žydų žudynės Kaune Lietuvoje vyko Karlo Jägerio vadovaujamos ir kruopščiai dokumentuojamos masinės žydų ekzekucijos. Lietuvos žydai buvo šaudomi Kauną juosiančiuose gynybiniuose įtvirtinimuose. Ši nuotrauka buvo padaryta 1941 m. spalio 10 d. senojoje Kauno tvirtovėje. Šaltinis: Bildarchiv Preußischer Kulturbesitz

Jonavoje buvo didžiausia Kauno apskrities žydų bendruomenė. Žydai čia apsigyveno nuo pat miesto įkūrimo (1775 m.). Tarpukario laikotarpiu jie sudarė miesto gyventojų daugumą. 1932 m. Jonavoje gyveno 2710 žydų (65 proc. miesto gyventojų), o karo išvakarėse – apie 3 tūkst. (iš viso Jonavoje tuo metu buvo apie 5 tūkst. gyventojų). Žydai gyveno intensyvų ūkinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Dauguma miesto žydų dirbo pramonės įstaigose, amatininkų dirbtuvėse bei vertėsi prekyba. Jonavoje jie turėjo 7 sinagogas, religines ir pasaulietines mokyklas, bibliotekas, politines, kultūrines ir sporto organizacijas. Žydų liaudies bankas Jonavoje 1929 m. turėjo 560 narių.

Prasidėjus karui daug Kauno ir Jonavos žydų bandė pasitraukti. Besitraukiančius žydus ir sovietinius aktyvistus bombarduodavo bei apšaudydavo vokiečių lėktuvai ir lietuvių partizanai. Dalis bėglių žuvo arba buvo sužeisti, kiti pasislėpė aplinkiniuose kaimuose arba sugrįžo į namus, kai kuriems pavyko pabėgti į Rusiją.

Jau 1941 m. birželio 24 d. Jonavos apylinkėse pradėjo veikti lietuvių partizanai. Jie blokavo išvažiavimo kelius iš Jonavos ir priversdavo besitraukiančius žydus grįžti į Jonavą. Tą pačią dieną lietuvių partizanai apšaudė iš Kauno į rytus važiuojantį sovietų karinį traukinį.

Vokiečių kariuomenė Jonavą užėmė birželio 25 d. Dėl Jonavos vyko smarkus vokiečių ir sovietų dalinių mūšis, kurio metu žuvo ir civilių Jonavos gyventojų, buvo sugriauta bei sudeginta daug miesto namų. Kai kurie Jonavos žydai bandė pasislėpti Kaune. Ten jie buvo suimti ir 1941 m. liepos pradžioje sušaudyti VII forte.

Pirmomis karo dienomis Jonavoje susiorganizavo lietuvių partizanų būrys. Į būrį įstojo apie 50–60 vyrų. Būriui vadovavo atsargos karininkas Vladas Kulvicas. Vėliau partizanų būrys buvo pavadintas savisaugos būriu. Šis būrys buvo pavaldus vermachto vietos komendantūrai, be to, privalėjo vykdyti vokiečių saugumo policijos (gestapo) nurodymus. Pirmomis okupacijos dienomis savisaugos būrys represinių užduočių nevykdė. Būrio nariai tvarkė sugriautą miestą, rinko ir užkasinėjo žuvusių vokiečių ir rusų karių bei civilių gyventojų lavonus. Be to, mūšių vietose būrio nariai rinko paliktus ginklus ir juos gabeno į savivaldybės pastate įsikūrusį partizanų (savisaugos) būrio štabą. Būrys taip pat saugojo tiltą per Nerį, geležinkelį ir kitus svarbius karinės reikšmės objektus. Praėjus kelioms savaitėms būrys buvo visiškai apginkluotas ir aprengtas iš Kauno atvežtais Lietuvos kariuomenės drabužiais. Būrio veiklos funkcijos buvo išplėstos. Į jo veiklą vis dažniau pradėjo kištis saugumo policijos valdininkai Simas Dolgačius ir Jokūbas Alekna. Būrį imta naudoti sovietinių aktyvistų ir žydų persekiojimui bei naikinimui.

1941 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apskrities viršininkas parašė nurodymus visiems apskrities valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams dėl žydų apgyvendinimo getuose iki 1941 m. rugpjūčio 15 d.

Rugpjūčio pradžioje visi žydų tautybės vyrai savisaugos būrio kareivių buvo suvaryti į netoli Neries esančias kareivines. Čia ir turėjo būti įsteigtas žydų getas. Maždaug tuo pat metu suimti žydai už Jonavos (apie 1,5 km į šiaurės rytus) esančiame Girelkos (Giraitės) miškelyje iškasė keletą didelių duobių. Kareivinėse jie buvo saugomi kelias dienas. 1941 m. rugpjūčio 14 d. savisaugos būrys žydus surikiavo į koloną ir vedė į Giraitės miškelį. Suimtiesiems buvo pasakyta, jog jie vedami darbams. Į žudynių vietą iš Kauno atvyko ir keletas vokiečių gestapininkų bei kareivių būrys. Miškelyje grupė žydų, supratusių, kas jų laukia, bandė pabėgti. Dauguma bėgusiųjų buvo nušauti, tačiau 6 vyrams pavyko pabėgti. Vėliau 5 bėgliai buvo suimti ir sušaudyti; nacių okupacijos pabaigos sulaukė tik vienas bėglys – Nachumas Bliumbergas. Žydai buvo suvaryti į griovius ir vokiečių bei lietuvių savisaugininkų sušaudyti. Pagal K. Jägerio raportą, 1941 m. rugpjūčio 14 d. Jonavoje sušaudyti 552 žydai (497 vyrai ir 55 moterys). Tarp sušaudytųjų buvo daug partinių ir sovietinių aktyvistų.

Masinės žydų žudynės Lietuvoje Specialiųjų dalinių (Einsatzgruppen), policijos ir vermachto pradėtą žydų naikinimo karą Rytuose palaikė dalis vietinių gyventojų. Kolaborantai padėdavo suimti žydus, išduodavo jų slaptavietes, dalyvavo masinėse žudynėse, saugojo žydų getus ir koncentracijos stovyklas. Į Rytų šalių teritorijas įžygiavus vokiečių kariuomenei, jie formavo vadinamuosius „savigynos būrius“, sukarintas arba karines grupuotes, kurias kontroliavo vokiečiai. Nuotraukoje pavaizduotos masinės Lietuvos žydų žudynės, kurias vykdė vermachtas ir lietuvių kolaborantai. 1942 m. Šaltinis: Bildarchiv Preußischer Kulturbesitz

1941 m. rugpjūčio pabaigoje vietoj mėgstančio išgerti V. Kulvico Jonavos savisaugos būrio vadu buvo paskirtas j. ltn. Jonas Jurevičius. Po pirmojo masinio Jonavos žydų šaudymo likusios žydų šeimos dar porą savaičių gyveno savo butuose. Paskui savisaugos būrio kareiviai juos suvarė į kareivines („getą“). Didelę dalį daiktų žydai paliko savo butuose, dėl to prasidėjo masinis jų plėšimas. Kareivines nuolat saugojo apie 12 savisaugos būrio vyrų. Kareivinėse žydai buvo laikomi keletą dienų iki sušaudymo. Prieš sušaudymą žydams buvo paskirta kontribucija. Rugpjūčio 23–24 d. Jonavos žydai sumokėjo 120 tūkst. rb kontribuciją. Prieš pat sušaudymą Jonavos valsčiuje buvo 1257 žydai.

Antrosios masinės Jonavos žydų žudynės įvyko rugpjūčio ir rugsėjo mėn. sandūroje (tarp rugpjūčio 31 ir rugsėjo 2 d.). Žudynių dieną Jonavos saugumo policijos viršininko nurodymu j. ltn. J. Jurevičius paskyrė 16 savo būrio vyrų egzekucijai vykdyti. Žydai į žudynių vietą Giraitės miškelyje buvo varomi grupėmis. Prieš konvojavimą savisaugos būrio kareiviams davė išgerti degtinės. Žudynių vietoje buvo ir Jonavos saugumo policijos viršininkas bei savisaugos būrio vadas j. ltn. J. Jurevičius. Sušaudžius pirmąją pasmerktųjų grupę, į Giraitę iš Kauno atvyko TDA bataliono leitenantai B. Norkus ir Vladas Malinauskas. Jie kartu su gestapo viršininku toliau vadovavo žudynėms. J. Jurevičius sugrįžo į Jonavą ir vėliau žudynėse nedalyvavo. Šaudė ne tik Jonavos būrio nariai, bet ir civiliškai apsirengę kitų vietovių „partizanai“ bei keli vokiečiai. Iš pradžių buvo sušaudyti vyrai, paskui moterys su vaikais. Prieš sušaudymą aukos buvo išrengiamos iki apatinių drabužių. Sušaudžius vieną grupę, lavonai buvo užberiami smėliu ir kalkėmis, tada į griovį buvo atvedama kita grupė ir sušaudoma. Kraupių žudynių vaizdų negalėjo ištverti netgi kai kurie budeliai. Už „silpnadvasiškumą“ šaudymo metu Jonavos būrio narys L. Gineitis buvo uždarytas į vokiečių komendantūros daboklę.

Antrojo šaudymo metu Jonavoje buvo nužudyti 1556 žydai: 112 vyrų, 1200 moterų ir 244 vaikai. Jonavos gete liko tik apie 200 moterų ir vaikų.

Jonavos gyventojai buvo labai nepatenkinti žydų šaudymu. Apie tai tuometinis Jonavos valsčiaus policijos vadas Juozas Stankevičius informavo savo vadovybę Kaune. Tuomet Kauno miesto policijos vadas Kęstutis Renigeris pakvietė J. Stankevičių atvykti į Kauną. Šiam atvažiavus jie abu nuvyko pas vokiečių karo komendantą. Pastarasis paskambino į gestapą ir pasakė, kad likusieji Jonavos žydai bus išvežti į Kauno getą. Sugrįžęs į Jonavą J. Stankevičius sutarė su valsčiaus viršaičiu, kad paskirs vežikus žydams nugabenti į Kauną. 1941 m. spalio 4 d. Jonavos žydai buvo išvežti į Kauno getą. Už pagalbą žydams 1941 m. lapkričio mėn. vokiečiai J. Stankevičių suėmė ir iškėlė jam baudžiamąją bylą. Jis buvo nuteistas kalėti 2 metus. Iki 1942 m. rudens J. Stankevičius buvo kalinamas Kauno kalėjime. Žydus išgabenus į Kauno getą didelė Jonavos žydų bendruomenė nustojo egzistuoti.

Jonavos savisaugos būrys 1943 m. buvo prijungtas prie lietuvių 257-ojo policijos bataliono.

Nacių okupacijos pabaigoje (1944 m. vasarą) vokiečiai Giraitės miškelyje naikino savo nusikaltimų pėdsakus. Apie dvi savaites žudynių vietoje buvo atkasami ir deginami žydų lavonai. Deginimo vieta buvo apsupta kareivių, pašaliniams asmenims griežtai draudžiama prisiartinti.

Holokausto apžvalga kituose Kauno apskrities valsčiuose toliau pateikiama abėcėlės tvarka.

BABTAI

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Babtuose gyveno apie 1200 gyventojų, 80 proc. jų buvo žydai. Nepriklausomos Lietuvos laikais žydų skaičius sumažėjo. Dalis jų emigravo į JAV arba persikėlė gyventi į kitus Lietuvos miestus. 1923 m. Babtuose gyveno 153 žydai (apie 20 proc. miestelio gyventojų).

Vokiečių kariuomenė Babtus užėmė 1941 m. birželio 24 d. Miestelyje buvo atkurtos vietos valdžios įstaigos. Valsčiaus viršaičiu tapo Justinas Janušauskas, šias pareigas ėjęs ir Antano Smetonos valdymo metais; valsčiaus policijos viršininku buvo paskirtas Kazys Tribunevičius. Iš buvusių šaulių buvo suorganizuotas „partizanų“ (baltaraiščių) būrys. Jam vadovavo Stanislovas Aniulis iš Varekonių kaimo. „Partizanai“ vykdė valsčiaus viršaičio ir policijos viršininko nurodymus. Jau pirmomis okupacijos dienomis prasidėjo komunistų, komjaunuolių ir sovietinių aktyvistų areštai. Keli rusų tautybės žmonės buvo sušaudyti (tarp jų Stepanida Patyševa ir du jos sūnūs – 17 metų Leonidas ir 15 metų Pimenas).

1941 m. liepos 17 d. Babtuose buvo sušaudyti 8 komunistai ir sovietiniai aktyvistai, tarp jų 6 žydai.

Visuotinis žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn. Iš pradžių žydai buvo suregistruoti. Rugpjūčio 11 d. Babtų viršaitis informavo Kauno apskrities viršininką, kad miestelyje gyvena 93 žydai. Po kelių dienų vykdant V. Reivyčio slaptą nurodymą 34 suaugę žydai buvo suimti ir uždaryti miestelio sinagogoje. Čia pat atgabenta ir 30 Vandžiogalos žydų. Žydams taip pat buvo paskirta kontribucija. Jie sumokėjo 9 tūkst. rb. Babtų ir Vandžiogalos žydai buvo sušaudyti tarp 1941 m. rugpjūčio 28-osios ir rugsėjo 2-osios. Daugumos liudytojų teigimu, tai padaryta rugsėjo pradžioje.

Žudynių dienos rytą miestelio seniūnas į parinktą žudynių vietą Babtų šile netoli Nevėžio upės atvedė keliasdešimt Babtų miestelio ir aplinkinių vietovių vyrų ir jiems liepė iškasti apie 50 m ilgio, 1 m pločio ir 2 m gylio griovį. Jis baigtas kasti apie 14 valandą. Pabaigus kasti griovį į žudynių vietą atvyko du sunkvežimiai 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos kareivių (apie 50 vyrų). Jiems vadovavo karininkai B. Norkus, J. Barzda ir A. Dagys. Suimtieji žydai vietinių „partizanų“ ir policininkų iš miestelio buvo atvaryti į žudynių vietą. Dalį negalinčių eiti žydų (senelius, mažamečius vaikus) atvežė vežimais. Žydai buvo išrengiami iki apatinių drabužių ir grupėmis vedami prie griovio bei veidais statomi ant griovio krašto. Pagal karininko komandą kareiviai šaudė žydams į nugaras. Prie šaudymo prisidėjo ir pora vietinių baltaraiščių. Pirmiausia buvo sušaudyti vyrai, paskui moterys, vaikai ir seneliai. Pasikeisdami šaudė visi atvykę 3-iosios kuopos kareiviai. Žudynės truko kelias valandas. Liudytojų parodymais, buvo sušaudyta apie 300–400 Babtų ir Vandžiogalos žydų. Po žudynių vietiniai ir atvykusieji žudikai išsidalijo geresnius aukų drabužius ir vertingesnius daiktus. Pagal K. Jägerio raportą, buvo sušaudyti 83 Babtų ir 252 Vandžiogalos žydai (iš viso 335 žmonės). Tai daugmaž atitinka žudynių liudytojų nurodomą aukų skaičių (300–400 žmonių). Vieno iš liudytojų parodymu, Babtų ir Vandžiogalos žydų žudynes stebėjo ir vienas vokietis su fotoaparatu.

ČEKIŠKĖ

Lietuviai žudo žydus stebint vokiečiams Kaunas, Lietuva, 1941 m. birželio pabaiga. Šaltinis: Internetinis kultūros žurnalas „Zvoje“

Prie Dubysos įsikūręs Čekiškės miestelis buvo svarbus punktas Kauno–Raseinių kelyje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Čekiškėje gyveno apie 200 žydų šeimų. Tarpukario laikotarpiu žydų miestelyje sumažėjo. Prieš nacių–sovietų karą Čekiškėje gyveno maždaug 60 žydų šeimų (jie sudarė apie 45 proc. miestelio gyventojų).

Didžioji žydų dalis vertėsi amatais ir daržininkyste. Vietos žydų bendruomenė nepriklausomos Lietuvos laikais turėjo savo banką (jo nariais buvo 60 žmonių), sinagogą, mokyklą hebrajų kalba ir biblioteką. Paskutiniu Čekiškių rabinu buvo Šmuelis Zevas Melamedas.

Pirmomis nacių–sovietų karo dienomis Čekiškėje, kaip ir kitose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose, ėmė kurtis lietuvių administracija. Vienas iš valdžios kūrimo iniciatorių Čekiškėje buvo stambus ūkininkas (A. Smetonos laikais turėjo 103 ha ūkį) ir tautininkų partijos bei Kauno apskrities valdybos narys Bronius Semaška. 1941 m. birželio 24 d. miestelyje buvo sušauktas pasitarimas, jame nuspręsta įsteigti laikinąjį komitetą, kuris rūpintųsi vietos valdžios organų atkūrimu. Pasitarimo metu Čekiškės valsčiaus viršaičiu pasiūlyta išrinkti Stasį Stumbrį, o valsčiaus policijos vadu – Stasį Minelgą. Jų kandidatūras turėjo patvirtinti Kauno apskrities viršininkas ir policijos vadas. Minėtos kandidatūros Kaune buvo patvirtintos birželio 26 d. Čekiškėje leista steigti policijos punktą, turintį penkis etatus. Taip pat buvo steigiamas pagalbinės policijos (baltaraiščių) būrys. Netrukus prasidėjo komunistų, komjaunuolių, sovietinių aktyvistų ir žydų persekiojimas. Pirmomis okupacijos dienomis Čekiškėje buvo sušaudyti 4 komunistai ir sovietiniai aktyvistai: Povilas Sadauskas, broliai Vincas ir Kazys Žiaukai bei Stasys Karpavičius. 1941 m. liepos 4 d. Čekiškės valsčiaus policijos viršininku buvo paskirtas (vietoj S. Minelgos) Aleksas Skuodis. Jis iš Kauno apskrities policijos vado gavo nurodymus pirmiausia suimti komunistus ir sovietinius aktyvistus, o kiek vėliau ir žydus. Suimtieji komunistai ir sovietiniai aktyvistai turėjo būti kvočiami apie jų veiklą sovietų okupacijos metais, o jų kvotos bylos kartu su suimtaisiais perduotos saugumo policijai Kaune. Liepos mėn. į Čekiškę iš Kauno buvo atvykęs lietuvių saugumo policijos Kauno rajono vadas Kazys Mikelionis. Jis kartu su A. Skuodžiu sudarė suimtinų komunistų ir sovietinių aktyvistų sąrašą. 1941 m. liepos–lapkričio mėn. Čekiškėje policija suėmė keliolika komunistų, komjaunuolių ir sovietinių aktyvistų.

Vienas iš pagalbinės policijos būrio Čekiškėje organizatorių buvo Vilkijos komendantūros ginkluoto būrio vadas Stasys Gudavičius. Atvažiavęs į Čekiškę jis organizavo miestelio gyventojų susirinkimą ir ragino sukurti ginkluotą būrį kovai su komunistais, sovietiniais pareigūnais ir žydais. Po jo apsilankymo atsirado nemažai savanorių stoti į organizuojamą ginkluotą būrį. Į Čekiškę S. Gudavičius buvo atvažiavęs kelis kartus. Paprastai jo apsilankymai baigdavosi pavienių žydų sušaudymais.

Visuotinis ir masinis žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn. Šio mėnesio viduryje Kauno apskrityje buvo steigiami getai ir vyko žydų sulaikymo akcija.

Čekiškėje getas nebuvo įsteigtas. Vietiniai policininkai ir baltaraiščiai rugpjūčio viduryje žydus uždarė miestelio sinagogoje, o po kelių dienų konvojavo į Vilkiją – vieną didžiausių žydų sutelkimo punktų Kauno apskrityje. Čia 1941 m. rugpjūčio 16–18 d. buvo atgabenti žydai iš Čekiškės, Lekėčių, Seredžiaus ir Veliuonos valsčių. Jie buvo laikomi Vilkijos sinagogoje. Žydai čia buvo telkiami ir vėlesnėmis savaitėmis. Į Vilkiją konvojuotiems Čekiškės žydams leista pasiimti drabužių, avalynės ir vertingesnių daiktų. Nekilnojamasis žydų turtas paliktas valsčiaus valdžios priežiūrai.

1941 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apygardos komisaras išsiuntė raštą Kauno apskrities viršininkui, reikalaudamas nedelsiant baigti žydų telkimą ir sužinoti tikslų apskrityje gyvenančių žydų skaičių. Savo ruožtu Kauno apskrities viršininkas išsiuntė raštą valsčių viršaičiams, kuriuo pavedė iki rugpjūčio 28 d. jam pranešti, kiek valsčiuose yra žydų pagal amžiaus kategorijas.

Atsakydamas į apskrities viršininko raštą, Čekiškės valsčiaus viršaitis pranešė, kad valsčiuje yra 144 žydai: tarp jų 70 moterų ir 42 vaikai. Tuo metu dalis Čekiškės žydų jau galėjo būti išvežta į Vilkiją. 1941 m. rugpjūčio viduryje didžioji dalis Vilkijoje esančių žydų buvo išvež-ti į Kauną; tikėtina, kad tarp jų pateko ir grupė Čekiškės žydų. Kita dalis Vilkijos žydų sušaudyti rugpjūčio 28 d. Pakarklės miške (2 km nuo Vilkijos), prie Jaučakių kaimo. Iš Vilkijos sinagogos atgabentus žydus šaudė 1-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono (buvusio TDA bataliono) 3-ioji kuopa (vadas ltn. J. Barzda). Tuomet buvo sušaudyti 402 žydai: 76 vyrai, 192 moterys ir 134 vaikai. Kartu su Vilkijos žydais čia sušaudyti ir ten buvę Čekiškės žydai.

Žydų žudynės Kaune, 1941 m. birželis Šaltinis: anarchija.lt

Kitas Čekiškės žydų šaudymas įvykdytas 1941 m. rugsėjo 4 d. Tą dieną buvo šaudomi ne tik Čekiškės, bet ir Seredžiaus, Veliuonos bei Zapyškio žydai. Iš viso nužudyti 146 Čekiškės žydai: 22 vyrai, 64 moterys ir 60 vaikų. Tikslesnės šių žudynių aplinkybės autoriui nėra žinomos.

Kaip ir kitų valsčių žydams, Čekiškės valsčiaus žydams prieš sušaudymą dar buvo paskirta kontribucija. Čekiškės žydai (144 asmenys) sumokėjo 15 tūkst. rb kontribuciją.

Žydų turto klausimu Kauno apygardos komisaras A. Lentzenas 1941 m. rugsėjo 5 d. raštu nurodė, kad žydų buitinius rakandus galima parduoti iš varžytinių. Brangiųjų metalų dirbinius, meno vertybes ir geros kokybės kilimus uždrausta parduoti – juos įsakyta suregistruoti ir pranešti apygardos komisarui. Paliktam žydų turtui Čekiškėje registruoti ir įvertinti buvo sudaryta speciali komisija, kurios pirmininku tapo B. Semaška. Už parduotus žydų daiktus gauta apie 50 tūkst. rb. Pinigai įnešti į valsčiaus savivaldybės kasą. Pats B. Semaška nusipirko spintą, stalą, 2 lovas ir 4 kėdes.

GARLIAVA

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Garliavoje gyveno apie 400 žydų (maždaug 100 šeimų). 1921 m. miestelyje gyveno 206 žydai, o prieš nacių–sovietų karą – apie 70 žydų šeimų. Dauguma miestelio žydų vertėsi smulkiąja prekyba, amatais ir daržininkyste. Bendruomenėje buvo ir turtingų žydų – dvarų, malūnų ir dirbtuvių savininkų. Josifas Švarcas turėjo didžiulį dvarą Julijanavoje (keli kilometrai nuo Garliavos). Miestelio žydų bendruomenė turėjo sinagogą, javnės mokyklą (joje mokėsi 45 vaikai) ir mokyklą jidiš kalba (ją lankė maždaug tiek pat mokinių). Tarpukario laikotarpiu dalis miestelio žydų emigravo į JAV, Kanadą, Pietų Afriką ir Palestiną.

Pirmomis nacių–sovietų karo dienomis Garliavos valsčiuje aktyviai veikė lietuvių „partizanų“ (baltaraiščių) būriai. Čia susikūrė net trys „partizanų“ būriai: vienas veikė Julijanavos kaime, kitas – Juodvario ir trečias – Stanaičių–Garliavos apylinkėse. Juose iš viso buvo apie 120 vyrų.

Masinis žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn. Vykdant okupacinės valdžios nurodymus žydai buvo registruojami ir suimami. Rugpjūčio 12 d. Garliavos valsčiaus viršaitis pranešė Kauno apskrities viršininkui, kad valsčiuje gyvena 285 žydai.

Prieš sušaudymą žydai dar kartą buvo registruojami ir apiplėšiami kontribucijos būdu. Rugpjūčio pabaigoje 247 Garliavos žydai sumokėjo 25 tūkst. rb kontribuciją.

Pagal K. Jägerio raportą, Garliavos žydai buvo sušaudyti tarp 1941 m. rugpjūčio 28 ir rugsėjo 2 d., o žudynių dalyvių ir liudytojų parodymais – pačioje vasaros pabaigoje, taigi greičiausiai tarp rugpjūčio 28 ir 31 d. Pora savaičių iki sušaudymo (rugpjūčio viduryje) vietiniai policininkai ir baltaraiščiai Garliavos ir aplinkinių kaimų žydus suvarė į miestelio sinagogą. Žudynių dieną iš sinagogos policininkai ir baltaraiščiai atvarė keliasdešimt vyrų į slėnį šalia Rinkūnų kaimo (1 km į rytus nuo Garliavos) ir liepė jiems iškasti griovį neva tai vandeniui nuleisti. Supratę, kam reikalingas šis griovys, žydai atsisakė jį kasti. Tuomet policininkai atvarė keliasdešimt lietuvių vyrų iš Garliavos. Jie iškasė apie 50–60 m ilgio, 2 m pločio ir apie 1,5 m gylio griovį.

Žudynių dieną 1-ojo lietuvių policijos bataliono 3-iosios kuopos kareivinėse Žaliakalnyje buvo atrinkta kelios dešimtys kareivių, kurie dviem sunkvežimiais, vadovaujami ltn. J. Barzdos (kitų liudytojų parodymuose minimi leitenantai A. Dagys ir B. Norkus), išvyko į Garliavą. Miestelyje sunkvežimiai sustojo prie sinagogos, kurioje buvo laikomi žydai. Vietiniai policininkai ir baltaraiščiai žydus iš sinagogos varė į žudynių vietą. Varomi buvo vyrai, moterys ir vaikai. Policininkai ir baltaraiščiai apsupo žudynių vietą ir grupėmis vedė žydus prie duobės. Pirmiausia buvo šaudomi vyrai. Jie buvo sustatomi prie griovio ir iš kelių metrų atstumo šaudomi į nugaras. Šaudoma buvo pagal karininkų komandą. Žudynės pradėtos pavakare ir baigėsi sutemus. Kai kurie bataliono kariai turėjo prožektorius ir pasišviesdami pribaiginėjo sužeistas aukas. Žudynių dalyvių liudijimu, buvo sušaudyta apie 300 žydų. K. Jägeris nurodo, kad Garliavoje buvo nužudyti 247 žydai: 73 vyrai, 113 moterų ir 61 vaikas. Pasibaigus žudynėms 3-iosios kuopos kareiviai sugrįžo į Garliavą ir aludėje gėrė alų. Naktį sunkvežimiais grįžo į kareivines. Liudytojai nemini, kad Garliavos žydų žudynėse būtų dalyvavę vokiečiai. Atrodo, šį kartą „susitvarkyta“ 3-iosios kuopos ir vietinių policininkų bei baltaraiščių jėgomis.

IŠVADOS

Remiantis anksčiau pateiktais tyrimais, žydų persekiojimo ir naikinimo procesą provincijoje sąlyginai galima suskirstyti į du etapus.

Pirmasis etapas – 1941 m. birželio pabaiga–liepos vidurys. Šiuo laikotarpiu vyravo politiniai persekiojimo motyvai. Žydai dažniausiai būdavo suimami, įkalinami ir šaudomi kaip buvę komunistai, komjaunuoliai, sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai. Dėl tų pačių priežasčių buvo persekiojami ir nežydų tautybės asmenys (lietuviai, lenkai, rusai ir kt.). Šiuo laikotarpiu terorizuojami buvo daugiausia žydų tautybės vyrai. Moterys ir ypač vaikai dar nebuvo masiškai šaudomi. Žydų persekiojimo iniciatyvą rodė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos (karo komendantai, nacių saugumo policijos ir SD operatyviniai būriai, kiek vėliau – apygardų komisarai). Nacių įstaigos taip pat vadovavo žydų persekiojimui ir žudymui. Į šį procesą nuo pat nacių okupacijos pradžios buvo įtraukta lietuvių administracija (apskričių viršininkai, miestų burmistrai), lietuvių policija ir vadinamųjų partizanų (baltaraiščių) būriai.

Antrasis etapas – 1941 m. liepos pabaiga–lapkritis. Tai buvo rasinio genocido laikotarpis. Žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie žydai. Šiuo laikotarpiu išžudyti beveik visi Lietuvos provincijos žydai. Intensyviausiai žudynės vyko 1941 m. nuo rugpjūčio iki rugsėjo mėn. vidurio. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms laikotarpis. Šis procesas provincijoje prasidėjo maždaug liepos pabaigoje ir truko iki rugpjūčio vidurio. Policijos departamento direktorius V. Reivytis 1941 m. rugpjūčio 16 d. išleido slaptą raštą Nr. 3 dėl žydų sulaikymo ir sutelkimo specialiai tam numatytose vietose. Šis įsakymas buvo vykdomas ne tik Kauno, bet ir Alytaus, Kėdainių, Marijampolės, Šakių, galbūt ir kitose Lietuvos apskrityse (apie jo vykdymą Vilniaus ir Šiaulių apygardose žinių neturime). Vykdant nacių ir lietuvių administracijos pareigūnų įsakymus bei nurodymus visi provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir izoliavimo stovyklas. Dar iki galutinio getų ir stovyklų likvidavimo daugelyje vietovių buvo sušaudyti žydų tautybės vyrai ir paaugliai. Galutiniame provincijos žydų sunaikinimo etape sušaudyti visi likę žydai: moterys, vaikai ir seneliai. Žudynės paprastai buvo vykdomos kelių kilometrų atstumu už getų ir stovyklų esančiuose miškuose arba laukuose. Pagrindiniai provincijos žydų žudynių vykdytojai – SS oberšturmfiurerio J. Hamanno skrajojantis būrys (jo pagrindą sudarė TDA bataliono 3-ioji kuopa), vietinės savisaugos kuopos (Jonavos, Kupiškio, Zarasų ir kt.), vietiniai „partizanų“ (baltaraiščių) būriai ir nuovadų policininkai. Masiniams šaudymams kartais vadovaudavo vokiečių gestapo pareigūnai, tačiau buvo daug provincijos miestelių, kuriuose žydai buvo sunaikinti vokiečių pareigūnams tiesiogiai nedalyvaujant. Į žudynių vietą aukas paprastai atvesdavo vietiniai policininkai ir baltaraiščiai. Jie taip pat saugodavo žudynių vietą šaudymo metu, dažnai ir patys šaudydavo. Provincijos žydų masinės žudynės vėliausiai įvykdytos Lazdijuose (1941 m. lapkričio 3 d.) ir Vilkaviškyje (1941 m. lapkričio 15 d.). Iki 1941 m. lapkričio vidurio faktiškai buvo sunaikinti beveik visi provincijos žydai. Išsigelbėjo arba vietos gyventojų buvo išgelbėti tik nedaugelis vietos žydų (kažin ar galėjo būti daugiau kaip 3–5 proc.).

Žydų turtas oficialiai buvo laikomas Trečiojo Reicho nuosavybe. Dalį vertingesnio turto (baldus, auksinius papuošalus) pasiėmė vokiečių įstaigos, dalį išgrobstė patys žudikai, kita dalis (drabužiai, smulkūs namų apyvokos daiktai) buvo pusvelčiui parduota arba išdalyta vietos gyventojams šaltinis: plačiau>>

jewishpanevezys.lt

Panevėžio apskrities holokaustas

PANEVĖŽYS

1941 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais didžiosios katastrofos aukomis tapo Panevėžio žydai. Panevėžio miesto komendantas vokiečių ir lietuvių kalba išplatino skelbimą, kuriame žydams įsakyta nuo 1941 metų liepos 11 dienos ant kairiosios rankos virš alkūnės ryšėti aštuonių centimetrų pločio geltoną raištį. Jei to nepadarys, bus vokiečių karo lauko žandarmerijos arba lietuvių pagalbinės policijos areštuojami. Be to, buvo griežtai uždrausta prekiauti (pirkti ar parduoti) bet kuriose įmonėse. (Šis dokumentas saugomas Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkiniuose.)

Lietuvą padalijus į apygardas, nuo 1941 metų lapkričio pabaigos Panevėžio miestas tapo apygardos centru.

Vykdyti nusikaltimus Lietuvos miesteliuose prieš žydų tautą buvo suformuotas specialus „skrajojantis būrys“, vadovaujamas SS oberšturmfiurerio Joachimo Hammano. Dešimties vokiečių būrio vyrams talkino vietos gyventojai lietuviai (manoma, kad šis būrys Panevėžyje įvykdė apie 5 žydų sušaudymoaktus. Hammanas nacių valdžios buvo gerbiamas už sugebėjimą užtikrinti bendradarbiavimą su lietuviais partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis. 1941 metų liepos–spalio mėn. 55 vietose „skrajojantis būrys“ sušaudė per 60–77 tūkst. žydų). Taigi, greit iškilo aikštėn šie šiurpūs planai.

Liepos mėnesį miesto laikraštyje pasirodė žinia, kad Panevėžio žydai dėl nuolatinių neramumų Panevėžio miesto komendanto įsakymu iki liepos 11 dienos 18 valandos privalo persikraustyti į specialiai jiems skirtą kvartalą – Klaipėdos, Krekenavos, JuozoTilvyčio, Skerdyklos gatves. Žydai į getą buvo varomi iš Naujamiesčio, Ramygalos, Pušaloto, Troškūnų ir kitų miestelių. Gete žydų buvo daugiau kaip aštuoni tūkstančiai. Geto teritorijoje – Džionto gatvėje (dabar – Juozo Zikaro) mediniame tvarte buvo įrengti maldos namai. Buvo įsakyta, kad iki liepos 11 dienos žydai ir sentikiai turi miesto valdybai atiduoti radijo aparatus, fotoaparatus, rašomąsias mašinėles ir multiplikavimo priemones. Pasak VU doc. dr. Sigito Jegelevičiaus, žydai į getą buvo varomi skubotai. Keliems tūkstančiams į getą suvarytiems žydams tapo ankšta. Kad išvengtų neramumų, teritorija buvo išplėsta. Teritoriją saugojo lietuvių policijos nuovados apsaugos pareigūnai, vadovaujami J. Daniūno, o vėliau J. Paštuko.

Ortskomendanto pasiūlymu gete buvusieji žydai privalėjo išsirinkti valdžios atstovus. Dr. Sigitas Jegelevičius rašo, kad minėto komiteto sudarymas buvo dar viena iš apgavysčių, siekiant nuraminti žydus ir sudaryti regimybę, kad jų reikalus tvarko lietuvių savivalda. Liepos 19 dieną Panevėžio miesto burmistro Karolio Reisono įsakymu geto komitetas turėjo skubiai suregistruoti esančius žydus. Liepos 28 dieną toks sąrašas buvo sudarytas: kvartale gyveno 4423 žydai – moterys, vyrai, vaikai. Atskirai pažymėta, kad vaikų iki 2 metų būta 159, nuo 2 iki 4 metų – 119, nuo 4 iki 6 metų – 139. Toliau rašoma, kad 3207 žydai turi pastogę, o 1216 neturi jos ir gyvena kiemuose.

Geto vyrai ir moterys buvo varomi dirbti įvairius darbus. Dirbo Staniūnų ūkyje, cukraus fabrike, valė kareivines, banko patalpas ir mergaičių gimnazijos rūmus, savivaldybės sandėlį, ravėjo prieglaudos daržus ir kt. Dalis žydų – moterų ir vaikų, senių ir jaunų vyrų – buvo varomi taisyti kelio link Pajuostės aerodromo. Liūdynės ūkelio savininkė Teodora Gudavičienė su dukra Alge nešė žydams uogų, pieno. Visam gyvenimui Algei Gudavičiūtei „paliko atminty jų liūdnos, pilnos siaubo akys“.

Rugpjūčio pradžioje budeliai pranešė geto kaliniams, kad darbingus vyrus veš į Pajuostės oro uostą darbams ir ten apgyvendins barakuose. Tai buvo melagingas pranešimas. Iš tiesų keli tūkstančiai žydų vyrų buvo nugabenti į Žaliąją girią ir sušaudyti. Gete liko beveik vienos moterys, vaikai ir seniai. Jie nenujautė, kokia tragiška lemtis ištiko jų artimuosius. To dar buvo negana. Naciai sugalvojo dar vieną apgaulę – neva visus gete likusius žydus nuvešią į Pajuostę pas vyrus, artimuosius ir ten apgyvendinsią. Tačiau atvežė į Kurganavos miškelį, būreliais po 200–300 vedė prie duobės ir šaudė.

Rugpjūčio 20 dieną getas buvo „valomas“. Paskirti 5 miesto gurguolės darbininkai, vadovaujami dešimtininko Silvestro Lazausko, iš geto teritorijos išgabeno žydų atsivežtus arklius, karves, ožkas, paukščius, vežimus, roges, gyvulių pašarus. Savivaldybės pareigūnas Stasys Vaičeliūnas privalėjo iš geto gyventojų surinkti muziejinės vertės daiktus – senus pinigus, markes ir kt. Kiek buvo surinkta vertybių – žinių nerasta.

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius pažymi, kad nėra patikimos informacijos, kada ir kaip Panevėžyje buvo likviduotas žydų kvartalas ir sunaikinti jo gyventojai. Žinoma, kad Panevėžio miesto žydai buvo šaudomi trijose vietose: Kaizerlingo (Staniūnų) miške, 2 km į pietryčius nuo Panevėžio, Žaliojoje girioje, apie 13 km į šiaurės rytus nuo Panevėžio, prie kelio į Vabalninką ir Kurganavos (Pajuosčio) miške, apie 8 km į rytus nuo Panevėžio, netoli Pajuosčio kaimo. SS štandartenfiurerio Karlo Jagerio ataskaitoje užrašyta, kad Panevėžyje vyko šešios žydų šaudymo akcijos ir viena Šeduvoje. Liepos 21 dieną buvo sušaudyti 59 žydai, 11 žydžių, 33 lietuviai bei rusai komunistai. Ši egzekucija vyko Staniūnų miške. Kitą dieną buvo sušaudytas dar vienas žydas. Liepos 28-a bei rugpjūčio 4 ir 11-a – masinių žydų naikinimo pradžios datos. Liepos 28 dieną buvo sušaudyti 249 žydai ir 39 lietuviai bei rusai komunistai. Rugpjūčio 4 dieną sušaudyti 403 žydai, 19 lietuvių ir rusų komunistų. Rugpjūčio 11 dieną sušaudyti 498 žydai.

1941 metų rugpjūčio 23 dieną Panevėžyje, o vėliau ir kitose Lietuvos vietovėse pradėta šaudyti moteris ir vaikus. Iki tol šaudyta daugiausia tik vyrus – apie 90 procentų visų gete buvusių vyrų. 1941 metų rugpjūčio pabaigoje Panevėžio žydų getas buvo likviduotas. šaltinis: plačiau>>

RAMYGALA

Neišvengė žiauraus likimo ir Ramygalos žydai. 1941 metų vasarą naciai Ramygalos žydus suvarė į getą Vadoklių gatvėje, netoli medinės sinagogos. Jaunesniuosius žydus atskyrė ir išvežė sušaudyti į Žaliąją girią. Likusiuosius sugrupavo po 20–30 žmonių, „įkinkė“ į 45-o kalibro patranką ir už lyno įsakė tempti ją plentu į Panevėžį, apie 30 kilometrų.

„Atgabentą“ patranką pririšę prie sunkvežimio grąžindavo atgal į Ramygalą. Ir taip vertė tempti patranką vis kitai grupei žmonių, varydami juos į mirtį. Galiausiai pažemintus ir išvargintus žydus sušaudė Žaliojoje girioje. šaltinis: plačiau>>

KUPIŠKIS

1920 metų pradžioje, vykstant rinkimams į Kupiškio miestelio Tarybą, kandidatais buvo iškelti ir žydų tautybės vyrai. Laimėjus rinkimus Tarybos nariais buvo patvirtinti: Lešinas, Menkinas, Traubė, Kovalskis, Leicas, Kacas, Tarybos pirmininku – B. Alperavičius, o 1920 metų liepą burmistru – Lešinas. 1941 metų liepos mėnesį miestelio žydai buvo suvaryti į getą Sinagogos–P. Pajarskio gatvių kvartalą. Žydus varė už miesto prie Laisvamanių kapinių ir ten sušaudė. Žuvo apie 1000 Kupiškio, Viešintų gyventojų. Keturiasdešimt žydų šeimų ryžosi bėgti į Rusijos gilumą su besitraukiančia kariuomene. Jie liko gyvi. Vėliau, sugrįžę į Lietuvą, jie įsikūrė Vilniuje, Panevėžyje, Kaune. šaltinis: plačiau>>

BIRŽAI

Biržų vietinės apsaugos viršininko leitenanto J. Zovės 1941 metų liepos 5 dienos įsakymu Nr. 1 buvo uždrausta gyventojams be jo žinios daryti kratas bei vykdyti areštus. Perspėjo – svetimo turto grobstytojai bus šaudomi. Draudė žmonėms burtis gatvėse ir šaligatviuose. Gyventojams pranešta, kad „tvarką mieste ir apskrityje palaiko vietinės apsaugos pareigūnai, kurie turi ant rankos baltą raištį su užrašu „Lietuvių Pagelbinė Policija, Litauische Hilfspolizei“.

1941 metų rugpjūčio 2 dieną miesto laikraštis „Naujos Biržų žinios“ skelbė: Biržų m. burmistro įsakymu nuo 1941 metų liepos 28 dienos 20 val. visiems Biržų mieste gyvenantiems žydams įsakyta persikelti į šį miesto rajoną: Vilniaus gatvėje, nuo Rinkos aikštės iki Dvareckienės gatvės, Rinkos, Dagilio, Karaimų, Lintupio gatvėse ir Apaščios gatvėje iki upės. Rajone draudžiama vaikščioti nuo 20 iki 6 val. Miesto žydai buvo prievarta iškeldinami iš gyvenamųjų pastatų bei butų ir varomi į getą apie sinagogą ir žydų religinę mokyklą. Pirmosiomis žydų holokausto aukomis tapo gydytojas Abraomas Zalmanas Levinas ir miesto rabinas Jehuda Leiba Buršteinas.

Masinis žydų šaudimas prasidėjo 1941 metų rugpjūčio 8 dieną. Išvakarėse duobes kasti Astravo miškelyje buvo priversti ir patys žydai. Kasė duobes ir Biržų kalėjimo kaliniai. Buvo iškasti du dideli grioviai. Masinio žydų šaudymo dieną į Biržus atvyko Šiaulių miesto gestapo atstovas, buvęs Pasvalio advokatas Petras Požėla, lydimas vokiečių saugumo ir SD (slaptoji policija) karininkų. Žydams, suvarytiems į sinagogą, buvo įsakyta atiduoti (tiksliau – buvo atimta) brangius papuošalus. Po to, sugrupavę po 100–200 žmonių į eilę, varė juos į Astravo (Pakamponių) miškelį ir ten sušaudė. Žudynės truko nuo 11 val. ryto iki 19 val. vakaro. Sušaudė 2400 žydų – tarp jų vaikų – 900, moterų – 780, vyrų – 720. Žuvo visi Biržų miesto žydai.

Žydų egzekucijoje dalyvavo vokiečių gestapininkai, Linkuvos baltaraiščių būrys (30 žmonių) ir Biržų „partizanai“ bei policininkai (apie 50 žmonių). šaltinis: plačiau>>

ROKIŠKIS

1941 metų rugpjūčio mėnesį miesto žydai buvo suvaryti į raudonų plytų dvaro namus, kurie buvo aptverti spygliuota tvora. Teritoriją saugojo „baltaraiščiai“.

Keletą dienų žydai buvo varomi dirbti įvairių darbų, vėliau – niekur neišleido. Žydų namuose likęs turtas buvo surinktas ir atgabentas į dvi sinagogas (po sušaudymo šis turtas buvo išparduodamas).Masinis žydų šaudymas vyko 3–4 kilometrai už miesto. Pėsčiomis buvo varomi vyrai, moterys, o negalinčius eiti ir mažus vaikus vežė sunkvežimiais. Šūviai girdėjosi ryte ir vakare.

Vienas pilietis liudijo, kad 1941 metų rugpjūčio 15–31 dienomis Bajorų kaime buvo šaudomi žydai. Egzekucijos vykdytojai iš vakaro buvo atvežti į dvaro rūmus, kur pernakvojo. Ryte būrio vadas pranešė, kad reikės iš geto varyti žydus po 100 žmonių į Bajorų kaimą. Atvarytiems žydams buvo įsakyta nusivilkti viršutinius rūbus ir eiti link egzekucijos vietos. Žydus šaudė vokiečiai ir lietuviai.

Kai vieną grupę žydų sušaudydavo, netoliese buvę karo belaisviai skubiai užkasdavo lavonus 20–30 cm smėlio sluoksniu. Paskui virš jų į tas pačias duobes buvo guldomi ir šaudomi kiti žmonės.

Antrasis vyras liudijo: šaudyti žydus buvo parengtas nemažas būrys rankiniais kulkosvaidžiais ginkluotų vyrų. Jie buvo linksmi, gerokai įgėrę. Varomus žydus saugojo sargyba – 4 priekyje, 4 – užpakalyje. Kiekvienas sargybinis turėjo 45 šovinius. Buvo liepta žydams sakyti, kad jie varomi darbams į Juodupės durpyną. Tačiau nutolus nuo Rokiškio apie 4,5 kilometro, vokiečių pareigūnas nurodė koloną varyti į dešinę pusę. Žydai suprato kelionės baigtį – metė savo daiktus į šalį. Vokiečiai puolė mušti. Nieko kito neliko daryti – teko paklusti. Įsakė žydams nusirengti viršutinius drabužius ir gulti į duobes. Šaudydavo taip, kad žydų antrajai vorai, pasmerktai mirti, reikėjo lipti (gulti) ant dar gyvų, gal sužeistų savųjų ir laukti mirties. Pradžioje žydus šaudė vokiečiai, vėliau lietuviai, paklusdami ginkluoto būrio vado įsakymui. Vokiečiai rėkdami „kom“ liepė skubiai eiti prie šaudymo duobės ir šaudyti žydus.

1941 metų rugpjūčio 15–16 dienomis Rokiškio krašto žydai paskendo kraujyje. Skerdynių liudytojas Zenonas Blynas savo dienoraštyje paliko įrašą: „Žydai turėjo šokti į 3 metrų gylio duobę, pirma pusiau nusirengę. Į juos šaudė aplink duobę vaikščiodami ginkluoti vyrai. Smegenys ir kraujas tiško. Vyrai šaudytojai buvo kruvini... Moterys rėkė, klykė. Prisirinko ir iš apylinkių žmonės... Pradžioje juokės, šypsojo, buvo patenkinti, vėliau su siaubu irgi pradėjo klykti. Per dvi dienas buvo sušaudyta per 3208 žydai – vyrai, moterys, vaikai.

Pasibaigus tragedijos dienoms, egzekucijos dalyviai ir vykdytojai Rokiškio miesto gatvėmis vaikščiojo girti ir kalbėjo, kad važiuos į Rygą ir ten linksmai pagyvens.

Rokiškio rajone žydų šaudymai vyko:

1941 metų rugpjūčio 25 dieną Obelių seniūnijos Dideliškio kaime nužudyta 1160 Kamajų, Rokiškio, Pandėlio, Obelių gyventojų.

1941 metų rugpjūčio 15–16 dieną Rokiškio kaimiškosios seniūnijos Bajorų kaime (Velniaduobės miške) nužudyti 3207 Rokiškio, Kamajų, Skapiškio, Suvainiškio, Svėdasų gyventojai.

1941 metų liepos mėnesį Rokiškio seniūnijos Vyžuonos kaime nužudyta apie 70 žmonių.

1941 metų liepą Žiobiškio seniūnijos Steponių miške nužudyta 390 žmonių. šaltinis: plačiau>>

PASVALYS

Pasvalio krašto žydams pačios siaubingiausios buvo 1941 metų rugpjūčio 26–27 dienos. Ginkluoti vietos policininkai ir ginkluoto būrio nariai per dvi dienas (po 3–4 valandas per dieną) sušaudė 1349 žydus – moteris, vyrus, vaikus. Skerdynių liudytojas Balys Labeikis tvirtino, kad ginkluoti vyrai po atlikto žiauraus darbo buvo atvežti į Kupiškio miestelio valgyklą ir stipriai pavaišinti degtine ir užkandžiais.

Pasvalio rajone nužudyta:

1941 metų liepos mėn. Vaškų sen. Kriaušiškių miške 30 moterų ir vaikų.

1941 metų rugpjūčio 25 dieną Žadeikių miške 1350 Joniškėlio, Krinčino, Pasvalio, Pumpėnų, Saločių, Vaškų, Vabalninkų gyventojų. šaltinis: plačiau>>

TROŠKŪNAI

Troškūnų miestelio žydai Didžiosios katastrofos aukomis tapo 1941 metų liepos 10 dieną. Vietos lietuvių aktyvistų būrys, vadovaujamas būrio vado Vlado Parojaus, suėmė 10 žydų ir 10 lietuvių. Nuvarę į pradžios mokyklą, uždarė klasėje. Pasivaišinę alkoholiu ir apsiginklavę šautuvais, smogikai pasiruošė žiauriam darbui. Atėję į klasę, kur buvo uždaryti suimtieji, įsakė sustoti – žydams vienoje eilėje, o nuošaliau – kitoje sienos pusėje lietuviams. Tai atlikus greit pasipylė ugnis į žydus. Lavonus, sudėję į du vežimus, vežė į kapines. Lydėti leido miestelio žydams. Tačiau kapinėse vėl buvo paleista ugnis – sušaudė kapinėse atlydėjusius žydus. šaltinis: plačiau>>

genocid.lt / Arūnas Bubnys.

Lietuvių saugumo policija ir holokaustas (1941–1944)

Šio straipsnio tikslas – atskleisti lietuvių saugumo policijos (LSP) antižydišką represinę veiklą. Nors LSP nacių okupacijos laikotarpiu neapsiribojo vien žydų tautybės Lietuvos gyventojų persekiojimu, tačiau straipsnyje gvildenamas tik šis LSP veiklos aspektas. Taip pat bandoma atsakyti į klausimus, kokiu mastu ir kokiomis formomis LSP dalyvavo holokausto procese, kaip ji buvo susijusi su kitais vokiečių ir lietuvių policijos padaliniais. plačiau>>

2010-08-09

anarchija.lt

Holokaustas Lietuvoje: žydų pogromai Vilijampolėje ir masinės žudynės VII forte

Didžiausios žudynės pirmąją invazijos savaitę buvo pogromas Vilijampolėje (Slobodkoje). Šioje Kauno dalyje gyveno daugiausia žydai. Naktimis nuo birželio 25 d., trečiadienio, iki birželio 27 d., penktadienio, ten įvyko organizuotas pogromas, kurio metu šaunamaisiais ginklais ir peiliais apsiginklavę lietuvių sukilėliai – tarp jų ir nemažai studentų – įsiveržė į daugybę namų ir žvėriškai nužudė daugiau kaip tūkstantį žmonių. plačiau>>

2010-07-13

bernardinai.lt

Teresė Birutė Burauskaitė. Atsakymas istorikui A.Kasparavičiui arba tebūnie būna išklausyta ir kita pusė

Tokie kaltinimai liudija, jog istorikas nėra susipažinęs nei su bendra holokausto Lietuvoje istoriografija, nei su Centro tyrimais šioje srityje. Istoriko nuomonė būtų buvusi visai kitokia, jeigu jis būtų bent atsivertęs Centro interneto puslapį, kuriame nesunkiai galima surasti Centre http://www.genocid.lt/ parengtų darbų sąrašą, skirtų lietuvių savisaugos batalionų istorijos, holokausto Lietuvoje temos tyrinėjimams. plačiau>>

2010-07-12

patriotai.lt

Atsakymas „besisukantiems“ Holokausto industrijos versle

galbūt istorikas gali paminėti bent vieną atvejį, kai pačios JAV teismai nuteisė ką nors dėl holokausto nusikaltimų? Amerikiečiai tik „drąsiai ir atvirai“ išsiunčia tokius įtariamuosius į kitas šalis, atimdami pilietybę „dėl nuslėptos praeities“, nes puikiai suvokia, jog jų demokratiškiausioje teisinėje sistemoje esant tokiai dokumentinių įrodymų bazei visi kaltinimai neišvengiamai žlugtų, o bylos būtų beviltiškai pralaimėtos. plačiau>>

2010-06-27

delfi.lt / A.Kasparavičius.

Holokaustas Lietuvoje: istorija, kurią anksti užmiršti

Akivaizdu, kad per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuva II pasaulinio karo nusikaltėlius vykdžiusius genocidą persekiojo vangiai. Prokuratūros organizuoti tyrimai, teismų procesai daugeliu atveju buvo gana formalūs, nepaliečiantys esmės. Kai kada net panašūs į teisminį sabotažą. Dėl to atsakomybė tenka prokuratūrai: buvusiems ir esantiems vadovams. Be to, politikams, kurie pirmiausiai atsakingi už valstybės institutų veiksmingumą. plačiau>>

2010-06-15

"Žinių radijas" Vidmantas Valiušaitis laida "Žiniasklaidos anatomija"
Ar Lietuva laisva valia pasirinko nelaisvės pančius ir tuo pat metu griebėsi egzekutoriaus vaidmens?

Yra tokios visą laiką dažnai daromos užuominos, kad Lietuvoje buvo didelis antisemitizmas. Aš nežinau , kiek buvo. Mano vaizdas, kad ne toks didelis. Bet kas yra visiškai aišku, kad žydui gyventi Smetonos Lietuvoj , buvo gerokai saugiau , negu būt juodaodžiu, gyvent Amerikos pietuose, tame pačiame laikotarpyje.

klausyti: Audio

2010-06-09

Paulas Fryshas (CNN)

Holokaustas Lietuvoje – be susitaikymo su skaudžia istorija

Tačiau šių nusikaltėlių traukimas baudžiamojon atsakomybįn už karo nusikaltimus E.Zuroffą labai nuvylė, nes nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuva nenubaudė nė vieno holokauste dalyvavusio savo piliečio.

Pasak E.Zuroffo, dabar Lietuva stengiasi perrašyti holokausto istoriją: „Niekur kitur pasaulyje valdžia nedėjo tiek pastangų, kad paslėptų savo vaidmenį holokauste. Jų misija – pakeisti holokausto istoriją, kad patys liktų be kaltės.“

Antrasis dokumentas – Vilniaus lenkų žurnalisto Kazimierzo Sakowicziaus, kuris gyveno greta didžiausių žudynių Lietuvoje vietos, parašytas „Dienoraštis: Paneriai 1941 liepos 11 – 1943 lapkričio 6“.

Tai nesibaigiančio žiaurumo litanija, kurioje daugiausia lietuviai žudo Lietuvos žydus. 1943-ųjų balandžio 5-ąją paliktuose įrašuose aprašomos 2500 žydų, atvežtų 48 traukinio vagonuose, skerdynės: „Moteris su vaiku rankose ir dviem mažomis mergaitėmis, įsikibusiomis į jos drabužius. Lietuvis ima negailestingai jas mušti lazda. Vienmarškinis žydas puola prie lietuvio ginti mušamos moters. Šūvis, ir jis parkrenta, beveik po žydės kojomis. Antras lietuvis griebia iš moters vaiką ir meta į griovį, žydė moteris kaip išprotėjusi bėga prie griovio, o iš paskos seka du maži jos vaikai. Iššaunami trys šūviai“.

Žudynių „Lietūkio“ garaže vaizdas Šioje vietoje provokiški lietuvių nacionalistai nužudė daugiau nei 50 žydų tautybės vyrų. Aukos buvo mušamos ir žudomos geležiniais strypais. Lietuva, Kaunas, 1941 m. birželio 27 d. Šaltinis: Dokumentationsarchiv des Oesterreichischen Widerstandes

Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, JAV teisingumo departamento specialiųjų tyrimų tarnyba, pasikonsultavusi su E.Zuroffu, atrado dešimtis JAV gyvenančių lietuvių, įtariamų karo nusikaltimais.

Devyniolika buvo sėkmingai patraukti atsakomybėn už tai, kad imigracijos ir natūralizacijos JAV proceso metu nuslėpė savo karo metų bendradarbiavimą su naciais. Kadangi JAV neturi jurisdikcijos bausti už karo nusikaltimus, jiems buvo pritaikyta maksimali įmanoma bausmė – pilietybės atėmimas. Dvylika iš jų grįžo į Lietuvą, kur juos atsekė išsamios specialiųjų tyrimo tarnybos sukauptos bylos.

Tačiau čia prokuratūra neparodė noro bausti karo nusikaltėlių ir Lietuva, E.Zuroffo žodžiais, juos „pasitiko išskėstomis rankomis“. Tik po kelerių vilkinimo metų ir didelio tarptautinio spaudimo teismus pasiekė trys bylos, sako E.Zuroffas. Tačiau nė vienas nusikaltėlis nebuvo nubaustas.

„Tie teismai buvo tikras farsas, - teigia E.Zuroffas. - Ginamųjų netgi neprivertė atvykti į posėdį“, Prokuroras „nepaprastai svarbų ir reikšmingą procesą pavertė pokštu“.

Vilniuje esantis valstybės finansuojamas Genocido aukų muziejus yra įspūdingas statinys. Palyginti ribotų išteklių šalyje jis išsiskiria savo dydžiu. Jo deklaruojama misija yra „rinkti, saugoti, tyrinėti ir propaguoti istorinę-dokumentinę medžiagą, atspindinčią sovietinio okupacinio režimo vykdyto Lietuvos gyventojų fizinio ir dvasinio genocido formas“.

Tačiau daugiau nei 200 tūkst. žydų, kuriuos Lietuvoje nužudė naciai ir vietiniai kolaborantai, į muziejaus ekspoziciją neįtraukti. Jame prisimenamos tik sovietų okupacijos per Antrąjį pasaulinį karą aukos Lietuvoje.

Kaip pakomentavo vienas lietuvis, „pirma turime išmokti savo pačių istoriją, tik po to – jų (žydų) istoriją“, turėdamas galvoje, kad žydai nebuvo lietuviai. Nors tai netiesa.

Tačiau ar sovietų nusikaltimai išties prilygsta genocidui, kaip teigia muziejaus pavadinimas? L.Donskis šią mintį vadina „visiškai žeminančia“: „Istoriniai ir politiniai įrodymai neparemia teorijos, kad Sovietų Sąjunga naikino lietuvius nacionaliniu arba etniniu pagrindu“.

Lietuviai, kurie pasirinko sovietinį režimą, „buvo laukiami Raudonojoje armijoje. Jie buvo priimami tarp sovietų biurokratų. Jie padarė stulbinančias karjeras. Ir mes žinome, kad Lietuvos komunistų partijai vadovavo ne žydų kilmės žmonės, o lietuviai. Štai kodėl genocido sąvoka čia netinka“

Paklaustas, ar žydų kilmės lietuviai, prieš kuriuos akivaizdžiai buvo vykdomas genocidas, turėtų būti įtraukti į Lietuvos genocido aukų muziejaus ekspoziciją, A.Būrzga sako: „Tą turbūt reikėtų apsvarstyti. Nematau, kodėl neturėtų“. Tačiau vėliau priduria: „Tai galėtų būti vienas muziejus, galėtų būti du arba trys muziejai“. Holokaustas Lietuvoje, sako A.Būrzga, turi būti vertinamas „kitų procesų ir jį supančių nusikaltimų“ kontekste.

Vis dėlto A.Būrzga sutinka, kad Lietuvoje dar kyla rimtų klausimų apie holokaustą: „Kodėl nemažai lietuvių dalyvavo – kai kurie laisva valia – žudant žydus, kurie buvo tos pačios šalies piliečiai – žmonės, gyvenantys toje pačioje žemėje ir netgi gretimuose namuose? Kas paskatino tokį žvėriškumą? Nesulauksime katarsio, kol neišvilksime daugybės skeletų iš spintos. Ir galbūt nesusitaikysime su savo praeitimi ir pačiais savimi.“

L.Donskis kalba konkrečiau: „Lietuvai bus neįmanoma susitaikyti su savo istorija, kol šalies elitas nepripažins, kad 1941-ųjų laikinoji Lietuvos vyriausybė bendradarbiavo su naciais ir veikė prieš Lietuvos piliečius. Deja, laikinoji vyriausybė Lietuvoje yra aukštinama iki padangių. Tai gėdinga“. plačiau>>

2010-06-03

cnn.com

The Holocaust in Lithuania: One man's crusade to bring justice plačiau>>

žiūrėti: Video(1) / Video(2)

2010-05-18

balsas.lt

Taško „žydšaudžių“ temoje dar nebus

„Aš manau, kad galutinio taško padėti yra neįmanoma, bet tyrimas yra reikalingas“, - mano istorikas Arūnas Bubnys. „Balsas.lt“ studijoje šia tema diskutavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) Genocido ir rezistencijos departamento direktorius Arūnas BUBNYS bei vyriausiasis specialistas-programų koordinatorius Alfredas RUKŠĖNAS ketina pasakoti apie šio darbo peripetijas ir rezultatus. Taip pat portalo vyriausiasis redaktorius Arūnas BRAZAUSKAS.

žiūrėti: Video

2009-12-18

Efraimas Zurofas AFP/Scanpix nuotr.

balsas.lt

E. Zurofas vėl kalba apie Baltijos šalių simpatijas naciams

„Aš nekalbu, kad kolaborantai Vakaruose buvo geresni. Tačiau Vakarų Europoje nevyko masinės žudynės. Be vietinių gyventojų pagalbos ir naciams padėjusių savanorių nebūtų buvę įmanoma sunaikinti beveik visų Lietuvos žydų“ – kalbėjo E. Zurofas. plačiau>>

2009-11-26

Masinės žydų kapavietės Masinė žydų kapavietė. Paneriai netoli Vilniaus, Lietuva, 1944 m. Šaltinis: Internetinis kultūros žurnalas „Zvoje“

Tomas Venclova apie holokausta Lietuvoje

žiūrėti: Video

2009-07-16

anarchija.lt
Holokausto Lietuvoje buhalterija: Karlo Jägerio „Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas“

Tikslas – išvalyti Lietuvą nuo žydų – galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hammano, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis. […] plačiau>>

2009-05-26

l.rytas.lt

Izraelio žydai iškiliausius Lietuvos partizanus vadina žudikais ir žydšaudžiais. Lietuvos žydų asociacijos nariai už mirusiųjų šmeižtą gali sulaukti baudžiamosios atsakomybės.

žiūrėti: Video

2008-08-04

alfa.lt

Besimėtantys žmonių kaulai kelis mėnesius nesudomino Marijampolės valdžios

Ir policijai, ir savivaldybei apie aptiktus žmonių kaulus pranešta jau prieš 2 mėnesius, tačiau kaulai laukuose mėtosi iki šiol. plačiau>>

2007-06-20

"Žinių radijas" Audrys Antanaitis laida "Dienos klausimas"

Ar Lietuvoje kelia galvą rasizmas?

"Užsienio turistai JAV ambasados interneto puslapyje įspėjami, kad Klaipėdoje jie gali nukentėti nuo agresyviai nusiteikusių rasistų. Ar tai nežeidžia mūsų tautinės savigarbos?"

klausyti: Audio

2007-03-09

"Žinių radijas" Aldona Atkočiūnaitė laida "Dienos klausimas"

Kodėl idealizuojame tarpukarį ir Antaną Smetoną?

"žydai šakojosi, laukė iš Maskvos, kad ateitų, atneštų saulę" (...)

klausyti: Audio

Anglų kalba

Žydų išgyvenusių holokaustą Lietuvoje liudijimai

Holocaust Survivor Describes Escape from Cattle Car

Born in 1930 in Kaunas, Lithuania, Kalman Perk was deported with his family to the Kovno ghetto in 1941. Hiding in a cellar in July 1944 to escape the impending liquidation of the ghetto, the family was forced to abandon their hiding place due to German-ignited fires in the ghetto. They were then loaded onto a cattle car and deported to the concentration camps. Convinced by his parents that he must escape, Kalman jumped out the window of the moving train and fled eastward into Russia. Kalman adopted the last words his father spoke to him before escaping from the train, "Be a decent person", as the guiding principle of his life.

For more details, click here: http://www1.yadvashem.org/yv/en/exhibitions/survivors/perk.asp

žiūrėti: Video

Holocaust Survivor Testimony: Baruch Shub

Baruch Shub was born in Vilnius, Lithuania, in 1924, the second child in a Hassidic family of six. In 1939 the Soviets conquered Vilnius, and in June 1940 the city was annexed and Communist rule instituted. Consequently, the universities were opened to Jews, and Baruch went to study mechanical engineering.

In June 1941, the Germans conquered Vilnius and began murdering Jews in Ponary. Baruch found work at a German garage repairing military vehicles. In September the Jews of Vilnius were confined to a ghetto. Baruch and his older sister, Zipporah, hid in a truck travelling to Radoszkovice, where Baruch found work again in a German garage.

On 11 March 1942, the Jews were ordered to gather in the town square. From his hiding place in the garage, Baruch saw a huge line of people, including children, moving slowly towards a barn. The sound of shooting could be heard. At night, the barn caught fire and a thick stench filled the skies. Zipporah was among the 840 Jews murdered there that day.

After the ghetto was set up, the Jewish youth established an underground movement in the ghetto, bought weapons and prepared to escape to the forests to join the partisans. However, the Germans threatened death should anyone be found missing from the ghetto, and their activities ceased.

After hearing from his mother in Vilnius, Baruch returned to his hometown, where he worked in German manufacturing plants. He established an underground movement with his friend Yaakov (Kuba) Koshkin, and later joined the FPO (United Partisans Organization). In September 1943, the Germans carried out a number of aktionen (roundups of Jews in preparation for their deportation to concentration, forced labor or death camps). Following an armed clash with the Germans, Baruch and some friends joined a group of partisans in the Rudnicki Forest. Two weeks later, the Vilnius ghetto was liquidated.

Baruch enlisted in a Russian paratrooper unit, participating in various military operations. In July 1944, the Red Army conquered Vilnius, and Baruch discovered that his entire family had been murdered. After his army discharge, he decided to emigrate to Eretz Israel, finally arriving in October 1945. He was recruited to the Haganah, serving as an airplane technician during the War of Independence. Two years later he transferred to El Al, rising through company ranks to Chief Flight Engineer. After 33 years, he retired.

Baruch has been active in Holocaust commemoration for many years. He serves as Chairman of the Israel Organization of Partisans, Underground Fighters and Ghetto Rebels, and is a member of the Yad Vashem Directorate, the Commission for the Designation of the Righteous Among the Nations, and the Claims Conference Board of Directors. He lectures on antisemitism and Holocaust denial.

Baruch and his wife Nelly have two children and eight grandchildren.

http://www1.yadvashem.org/yv/en/remembrance/2010/torchlighters.asp

žiūrėti: Video

Holocaust Testimony: Murder of the Jews of Lithuania

Dina Baitler Holocaust Testimony: Murder of the Jews of Lithuania. Dina Baitler, age seven, was brought to the forest of Ponary outside of the city of Vilna, Lithuania together with thousands of other Jews. From morning till night the Jews were lined up and shot into pits located in the forest. Although wounded, Dina miraculously managed to escape. In her testimony here Dina describes here the horrors that took place that day in Ponary. Her eyewitness testimony ensures that the mass murder that took place will not be forgotten or denied.

For more information: http://www1.yadvashem.org/yv/en/holocaust/about/04/baltic.asp

Or in Hebrew: http://www1.yadvashem.org/yv/he/holocaust/about/04/baltic.asp

žiūrėti: Video

Testimony about a Lithuanian Righteous Among the Nations and about the Mass Killing of the Jews of Vilkaviskis

Lazar LapidusTestimony about the mass killing of the Jews of Vilkaviskis . Lazar Lapidus testifies about the mass killing of the Jewish men in the Lithuanian town Vilkaviskis, the selection, the deceit and the murder.

For more details, click here: http://www1.yadvashem.org/untoldstories/database/index.asp?cid=220

žiūrėti: Video(1) / Video(2)

Rescued by Righteous Among the Nations: Pnina Tory's Testimony

Pnina Tory, born 1923, was incarcerated in the Kovno ghetto in Lithuania. Attempting to save her five-year-old daughter, Shulamit she asked Father Bronius Paukstys, a Catholic priest, for help. Paukstys hid Pnina and her daughter in his two-room apartment on the monastery premises, and then found them a safe shelter with one of his parishioners outside the city.

Fpr more details, click here: http://www1.yadvashem.org/yv/en/righteous/stories/paukstys.asp

žiūrėti: Video

Blowing the Shofar on Rosh Hashana in the Kovno Ghetto

Shmuel Daitch Ben Menachem was born in Kovno, Lithuania, in 1924, to a religious family. With the German invasion of the Soviet Union in 1941, the family was deported with the rest of the Jews of Kovno into the ghetto in the Slobodka neighborhood. In October 1941, Shmuel's parents and older brother were murdered in the Ninth Fort in Kovno. Surviving the selection with his younger brother and sister, Shmuel joined the Zionist ABC Youth Movement in the ghetto, becoming a member of the underground. He eventually fled the ghetto and joined the Zionist partisans, living in the forest and helping Jews escape from the ghetto. Wounded during a Lithuanian ambush, Shmuel managed to escape and remained hidden in the forest until liberation by the Soviet army. Immigrating to Eretz Israel after the war, Shmuel participated in Israel's War of Independence in the "Shimshon Foxes" battalion.

This video is one of many that can be viewed in Yad Vashem's Holocaust History Museum: http://bit.ly/hPaH66

žiūrėti: Video

Rescued by Righteous Among the Nations: Rachel Lewin's testimony

Rachel Lewin was born in Radviliskis, Lithuania in 1922. She was incarcerated in the Kovno ghetto. In July 1944, when the ghetto was liquidated, she managed to escape and reached Father Paukstys' home. The priest took her in and sheltered her.

http://www1.yadvashem.org/yv/en/righteous/stories/paukstys.asp

žiūrėti: Video

Rescued by British Righteous Among the Nations: Hannah Rigler's testimony

Hannah Rigler was born in Shavli (Siauliai), Lithuania, in 1928. Her father was murdered shortly after the German invasion, and she was put in the ghetto with her mother and elder sister. In summer 1944, when the ghetto was liquidated they were taken to Stutthof camp. From there they were taken on a death march westwards. Hannah managed to escape and collapsed totally exhausted in a barn. She was found by a group of British POWs, who despite the great risk nursed her back to health.

http://www1.yadvashem.org/yv/en/righteous/stories/british_pows.asp

žiūrėti: Video

Israel and the Holocaust: Debunking the Myth

Prof. Yehuda Bauer, an academic advisor to Yad Vashem and one of the world's premier historians on the Holocaust, discusses the relationship between the Holocaust and the emergence of the State of Israel. Dealing with the widely held belief that the State of Israel came into existence because of the Holocaust, Prof. Bauer clearly demonstrates the falsity of this widespread claim.

http://www.yadvashem.org

žiūrėti: Video

Mass Murder of the Jews of Lazdijai and Veisiejai

Holocaust survivor Marlene Gold relates her experiences during the Holocaust. She testifies about the fate of the Jews of the Lithuanian towns Lazdijai and Veisiejai, who were collected on the nearby Katkiškės estate, where they were then murdered. Gold describes her escape during the murder operation.

For more details, click here: http://www1.yadvashem.org/untoldstories/database/index.asp

žiūrėti: Video(1) / Video(2)

Holocaust Survivor Testimonies: Murder of the Jews in Ponar

Holocaust survivor Shalom Shorenson describes the murder of the Jews of Vilna and the surroundings in the forest of Ponar in Lithuania. The video is an excerpt from the film "Ponar - Testimonies from the Killing Pits" from the Holocaust History Museum in Yad Vashem.

For more information: http://www1.yadvashem.org/yv/en/holocaust/about/04/baltic.asp

žiūrėti: Video

Wife of Righteous Among the Nations Sempo Sugihara of Japan

Mrs. Sugihara was with her husband, the Japanese consul in Lithuania, when in summer of 1940, many desperate Jews gathered in front of the Consulate seeking transit visas so that they could leave Lithuania. Breaching the orders he had received, Sugihara issued visas to the refugees, thereby saving their lives.

http://www1.yadvashem.org/yv/en/righteous/stories/sugihara.asp

žiūrėti: Video

Lietuvos žydų bendruomenių holokausto nuorodų žemėlapis padidinti

links English:

http://holocaustinthebaltics.com/

Sąrašas lietuvių vykdžiusių nusikaltimus prieš žydus Kauno rajone žiūrėti sąrašą

Filmai apie Holokaustą

Nacistų koncentracijos stovyklos / rež.George C. Stevens & S. Svilov / šal. JAV / m.1945, 1947 / trk. 00:59:15min. / žnr. istorinis, dokumentinis žiūrėti: anglų k.	Aušvicas. Nacistai ir "Galutinis sprendimas" / rež. Laurence Rees / šal. Anglija / m. 2005 / trk. 04:46:00 min. / žnr. istorinis, dokumentinis, vaidybinė rekonstrukcija žiūrėti: rusų k. / anglų k.	Holokaustas: Ravensbrukas ir Buchenvaldas / rež. Deividas Koulas / šal. Anglija / m. 2005 / trk. 01:01:58 min. / žnr. istorinis, dokumentinis žiūrėti: rusų k.

Karo paslaptys: Holokausto paslaptis / rež.Čarltonas Hestonas / šal.Anglija /m.1998/ trk. 00:52:05:min. / žnr. istorinis, dokumentinis žiūrėti: rusų k.	Nacistinė medicina Trečiojo Reicho šešėlyje / rež. John Michalczyk / šal. Anglija / m.1997 / trk. 00:54:00 min. / žnr. istorinis, dokumentinis žiūrėti: rusų k.	Aušvico albumas: laikraščių iškarpos iš pragaro / rež. Erikas Nelsonas / šal. Vokietija, JAV / m.2009 / trk. 00:47:26 min. / žnr. biografnis, istorinis, dokumentinis žiūrėti: rusų k.

Laisvės matematika / rež. Aleksandras Marutjanas / šal. Rusija / m.2010 / trk.00:52:37min. / žnr. istorinis, dokumentinis žiūrėti: rusų k.	Nežinomas Osvencimas / rež. Elena Jakovič, Aleksejus Šišovas / šal. Rusija / m. 2005 / trk.00:55:22 min. / žnr. istorinis, dokumentinis žiūrėti: rusų k.	Iš Aušvico kronikų / rež. Marekas Milleris, Michalas Bukojemskis / šal. Lenkija / m. 2004 / trk. 02:05:00 min. / žnr. istorinis, dokumentinis žiūrėti: rusų k.

175 paragrafas / rež. Robas Epsteinas & Džefris Frydmanas / šal. JAV , Anglija, Vokietija / m. 2000 / trk. 01:14:00 min. / žnr. biografinis, istorinis, dokumentinis / žiūrėti: rusų k. / anglų k.	Mažamečiai karo belaisviai / rež. Nikolajus Gorochovas / šal. Rusija / m. 2010 / trk. 00:39:46 min. / žnr. istorinis, dokumentinis žiūrėti: rusų k.	"Krištolinė naktis". Žydų pogromas-1938 / rež. Aleksejus Šišovas, Elena Jakovič / šal. Rusija / m. 2009 / trk. 00:51:46 min. / žnr. istorinis, dokumentinis žiūrėti: rusų k.

Nacizmas. Trečiojo reicho okultizmas / rež. Treisis Atkinsonas, Džoanas bairanas / šal. JAV / m. 1998 / trk. 01:44:00 min. / žnr. istorinis, dokumentinis žiūrėti: rusų k.	Amžinas žydas / rež. Fricas Chipleris / šal. Vokietija / m. 1940 / trk. 01:05:35 min. / žnr. dokumentinis, propogandinis žiūrėti: rusų k.	Kryžius ir žvaigždė / rež. Džonas Michailčikas / šal. Anglija , Vokietija / m. 1992 / trk. 00:52:34 min. / žnr. istorinis, dokumentinis žiūrėti: rusų k.

Konspiracinės teorijos ? - Nacistai dirbantys CŽV / rež. Aleksas Flasteris / šal. JAV / m. 2009 / trk. 00:45:43 min. / žnr. istorinis, dokumentinis, vaidybinė rekonstrukcija žiūrėti: rusų k. , anglų k.	Nacistų medžiotojai 2009 / rež. Martinas Džo Chagchesas / šal. Anglija / m. 2009 / trk. 13x00:50:00 min. / žnr. istorinis, dokumentinis, vaidybinė rekonstrukcija žiūrėti: rusų k.	Nacistų medžiotojai 2010 / rež. Simonas Loidas, Gidionas Boultinas / šal. Anglija / m. 2010 / trk. serija - 00:50:00 min. / žnr. istorinis, dokumentinis, vaidybinė rekonstrukcija žiūrėti: rusų k.